IMG_0415

Iš Roko Jarašiaus knygos „Visata nori iš mūsų TOBULĖJIMO“

Apie save lektorius, verslininkas, aktyvus visuomenės veikėjas Rokas Jarašius.

Visą gyvenimą buvau labai judrus ir gyvybingas. Manau ši mano savybė labiausiai man padėjo išsikrapštyti iš sunkiausių gyvenimiškų situacijų. Savo energingumo dėka, jau pirmoje klasėje buvau nominuotas šauniausio moksleivio konkurse. Vėliau savo energingumą nukreipęs į sportą, ne kartą buvau Lietuvos prizininkas ir lipau ant aukščiausiųjų pakylos respublikinėse varžybose. Dažnai dalyvaudavau įvairiuose meniniuose renginiuose, tokiuose, kaip skaitovų konkursai, bei įvairių renginių vedimas. Buvau išrinktas ir mokyklos prezidentu. Nors tiek daug veiklų dariau, bet kartais vis tiek nesugebėdavau suvaldyti visos savo energijos, o tai dažnai baigdavosi pokalbiu su policijos pareigūnais, bet teistas niekada ir nebuvau.

Atėjo gyvenime toks laikas, kad vien tik energingumas man nebegalėjo padėti. 2010.11.15 važiuojant su draugais mes patekom į autoavariją, kurios metu iš penkių draugų likome gyvi trys, o iš tų trijų du su visiška negalia. Po avarijos pabudau Kauno klinikų priimamajame. Šalia mačiau stovinčius savo tėvus, kurie kalbino mane, kad tik vėl neprarasčiau sąmonės, nes greičiausiai daugiau būčiau ir neatsibudęs. Gydytojai nedavė nei procento, kad išgyvensiu ir iš jų elgesio, kaip sakė tėvai, galima buvo suprasti, kad aš kampe buvau paliktas atsisveikinimui. Nors dar kokią savaitę gydyLektorius, mentorius, verslininkas, aktyvus visuomenės veikėjas Rokas Jarašius tojai man ir toliau nekėlė išgyvenimo procentų, nes buvo sutrupinti beveik visi kaklo slanksteliai, net ir tie, kurie buvo atsakingi už kvėpavimą, o man tuo metu buvo keista, kodėl gi jie man taip ilgai neduoda valgyti… Žinoma, tas kelių savaičių laikas, kurį praleidau reanimacijoje, davė tokius pojūčius, kad atrodė pakliuvau į pragarą Žemėje. Nevaldžiau viso savo kūno, negalėjau kalbėti ir kvėpavimas buvo toks silpnas, kad ir su kvėpavimo aparatu galėjau bet kada uždusti, nes tiesiog pamiršdavau, kaip reikia kvėpuoti. Atsimenu akimirką savo gyvenime, kai gulint reanimacijoje mane aplankė mama. Ji savo rankose turėjo lapelį, kuriame buvo parašyta pastoriaus, mano dėdės Jurgio, maldelė. Kai mama man ją perskaitė, aš pajutau kažką naujo atgimstančio manyje. Aš prisiminiau vaikystę, kai būdamas visai pipiras važiuodavau vienas su dviračiu į miestelio kapines gaudyti kapinių tvoroje esančių driežų ir kai aplink save ten jausdavau ir matydavau neišėjusių vėlių siluetus. Prisiminiau, kaip pradinėse klasėse eidavau į bažnyčią patarnauti kunigui prie altoriaus ir ten mintimis kalbėjau su Dievu ir iš jo gaudavau visus rūpimus atsakymus. Prisiminiau, kai būnant vaiku atsitikus bėdai prašydavau Dievulio pagalbos ir jis man visada padėdavo. Prisiminiau laikotarpį, kai atsitraukiau nuo Dievo ir susitelkiau tik į fizinius dalykus. Prisiminiau, kai pradėjęs mokytis ir dirbti masažuotoju aš vėl pradėjau eiti į dvasinį pasaulį ir tuo metu dažnai ateidavo mintys, kad man kažkas nutiks negero su sveikata ir tik tuomet galėsiu sukurti daug prasmingų dalykų savo gyvenime. Su tomis mintimis aš tiesiog nežinojau kaip tvarkytis ir jas nustumdavau į šalį, APIE SAVE kaip bereikšmes. Prisiminiau, kaip tą vakarą prieš įvykstant avarijai ir išeinant man iš namų, tėvai žiūrėjo televizorių, per kurį rodė antireklamą greičiui, kurioje kalbėjo jaunas vyrukas sėdintis neįgaliųjų vėžimėlyje, o mama keistai sunerimusi sakė – „Rokai, tik niekur neik, nes ir tau taip bus…” Mano sveikata ėmė sparčiai gerėti, iš reanimacijos buvau perkeltas į palatą, o vėliau pervežtas į Palangos reabilitacijos ligoninę. Ten ilgą laiką praleidau gulėjimo rėžime. Sportas nuo reabilitacijos labai skyrėsi, gal mažiau skyrėsi kovinis sportas. Vien tik kai pradėjau vėl mokytis sėdėti, daugybę kartų prarasdavau sąmonę, nes organizmas buvo patyręs didelį šoką ir tai jam buvo per stiprus krūvis. Grįžęs namo buvau pilnas optimizmo ir vilties, kad greit pakilsiu iš vežimo. Aš stengdavausi kuo ilgiau išsėdėti vežime ir labai daug treniravausi, kartais tai baigdavosi organizmo išsekimu ir prastėjančiais rezultatais. Po pusės metų aš vėl išvažiavau 24 dienom į Palangos reabilitacijos ligoninę, buvau pilnas motyvacijos ir noro įgauti žinių, kaip save toliau atstatyti. Bet vietoje žinių ir sustiprėjimo, kateterizavimo metu man buvo įnešta infekcija į šlapimo pūslę, to pasėkmė – labai pablogėjo sveikata ir visą reabilitacijos laiką praleidau lovoje. Ta infekcija sukeldavo baisinius skausmus ir manyje gyveno pusantrų metų. Išgėrus antibiotikų infekcija nurimdavo, bet po savaitės atsinaujindavo dar stipresne forma, o senieji antibiotikai jos jau nebeveikdavo ir reikėdavo stipresnių vaistų. Taip tęsėsi tol, kol buvo beveik nebelikę jokių antibiotikų, kurie galėtų iš vis veikti tą infekciją. Klinikose man pasiūlė daryti operaciją ir įvesti tiesioginę šlangutę iš pūslės, bet kad ir kaip skaudėjo, kad ir kaip blogai jaučiausi mano vidus šaukė NE ir aš to nedariau. Dažnai kreipiantis į gydytojus, dėl įvairiausių negalavimų, kurių tuo metu turėjau išties daug, gaudavau atsakymą, kad tai normalu, juk tokią traumą patyręs ir esu su visiška negalia, todėl nėra prasmės ir galimybių kažkaip padėti. Tokios situacijos vis labiau mane skatino ieškoti išeičių kitur. Ėmiau stipriai gilintis į įvairias dvasines praktikas. Nors ir prieš avariją tame buvau ne „žalias”, nes būdamas masažuotojas dirbau su žmonių energijomis, bet po avarijos mano suvokimas ir matymas gyvenimo pasikeitė daugybę kartų. Gilinantis į save aš pradėjau matyti pasekmių tikrąsias priežastis ir taip išsigydžiau visus savo negalavimus, išskyrus vieną, pačią negalią, bet supratau, kodėl ji liko su manimi ir kam ji man dar reikalinga.

Vieną karštą vasaros dieną, treniruojantis su kineziterapiaute, pajutau didelius skausmus širdies plote, tie skausmai tęsėsi kelias valandas ir mes nuvykome į ligonę. Ten gydytojas paklausęs mane su klausymo aparatu, pasakė, kad girdi širdies permušimus, bet padaręs kardiogramą jis joje nieko nematė. Tuomet vėl paklausė ir vėl pasakė, kad girdi permušimus… Vizitas ligoninėje baigėsi tuo, kad man daugiau tyrimų nebedarė ir išsiuntė namo liepdamas pagerti mineralinio vandens. Grįžęs į namus aš buvau labai sunerimęs, nes skausmas nemažėjo, tuomet aš uždaviau sau klausimą, kodėl man taip yra? Kodėl skauda? Ir aš pamačiau kraują skystinančių vaistų vaizdinį, tuos vaistus prieš mėnesį buvau nustojęs vartoti ir gėriau kitokius, nes gydytojo buvo pasakyta juos maišyti. Pasiėmęs pamatytus vaizdinyje vaistus, juos išgėriau ir skausmas ėmė mažėti, kol galų gale visai išnyko. Taip aš pirmą kartą išsprendžiau gyvenimišką situaciją per savo vidinį matymą. Jei būčiau neišgeręs tų vaistų, greičiausiai kraujas būtų sukrešėjęs ir užkišęs kraujagysles. Mirtis ir vėl buvo visai šalia.

Vėliau su vidinio matymo pagalba uždaręs 15 situacijų iš praeitų gyvenimų aš išsigydžiau ir savo šlapimo pūslę. Taip pat uždaręs tam tikras situacijas ir jose pamatęs tikrąsias pasekmių priežastis aš susitvarkiau kraujo spaudimą, kuris po traumos buvo labai žemas, kvėpavimą, skrandžio negalavimus, pastoviai skaudančią anginą, kraujo krešėjimą, šlapinimąsi, šaltkrėtį, nemigą… Aš kiekvieną dieną išgerdavau saujas vaistų, o dirbdamas su savimi, su savo vidiniu matymu, jau ketveri metai negeriu jokių vaistų. Profilaktiškai pasidarius tyrimus gydytojai nustemba, nes tyrimai būna puikūs, kaip mano šeimos gydytoja sako – kad jie tokie, kokie buvo, kai buvau sportininkas ir tai neįtikėtina. Vis dažniau žmonės ėmė klausti manęs patarimų, ėmiau dalintis savo žiniomis su kitais ir mokyti kitus, kaip dirbti su savo vidiniu matymu. Aiškiaregystę pradėjau naudoti ne tik sveikatoje, bet ir santykiuose, versle, ko pasekmė, iš gulinčio lovoje, bejėgio, neįgaliojo tapau sėkmingu žmogumi.

Suradau savo gyvenimo moterį, savo žmoną Ritą. Esu lektorius, mentorius ir kiekvieną dieną dirbu su žmonėmis padėdamas jiems išspręsti savo problemas ir pasiekti tikslus. Vidinio matymo pagalba subūriau neįgaliųjų ir sveikųjų klubą ERZON, su kuriuo įgyvendinom pavyzdinį projektą Lietuvoje. Sukūriau projektą “Matantys”, kurio tikslas dalintis reikalinga informacija tobulėjimo tema. Su žmona Druskininkuose atidarėm sveikatinimo ir tobulėjimo namus „Puikios savijautos link“. Dirbu su įvairiomis investicijomis internete. Taip pat šiuo metu su komanda bandom įgyvendinti du tarptautinius verslo projektus ir viso to pasiekta vos per 4 metus.

Prisiminęs pačią sunkiausią gyvenimo situaciją, kuri tikrai nebuvo sunkiausia, kai gulėjau Kauno klinikų reanimacijoje. Ji buvo namuose, kai kamuojamas šlapimo pūslės infekcijos aš sužinojau, kad mano mamai atsirado piktybinis krūties vėžys, aš suprantu, kad mano gyvenimas su Dievo ir vidinio matymo pagalba pagerėjo tūkstančius kartų. Ir aš privalau to mokyti kitus, taip keičiasi gyvenimai, keičiasi pasaulis į gerąją pusę. Šiuo metu mano mama visiškai pasveikusi, turi verslą ir kuria naudodamasi savo vidiniu matymu.