Lekia vežimas su juodais žirgais,
Veža jis Giltinę tamsiais apdarais.
Dalgis pagaląstas, paruoštas kažkam…
Kas šiąnakt važiuos, velnio pragaran…?
Skausmo iškraipyti moterų veidai,
Liūdesio pritvinkę jų gražūs namai.
Giltinė praskriejo, palietė visus,
Mirties baimė stingdo net stipriausiuosius…
Suvokimo trūksta, kas yra mirtis,
Dėl to kyla baimė dingti užmaršty…
Atsivers bedugnė mums visiems kely,
Ir tuomet suprasim visumą savy…
Mums išminčiai kalba, nebijot mirties,
Juk tai tik laiptelis, sielos atminty…
Išmintis neleidžia, būti sunkume,
Giltinė tik gidas, pasaulių margume.
Tie kurie dar laikos mirusių žmonių,
Trukdo jiems judėti nuostabiam kely…
Sieloms atsivers durys iš dangaus,
Kai gyvieji Žemėj, leis joms iškeliaut.
Siela bijo mirti tikslo neįvykdžius,
Dėl kurio čia Žemėj ji yra atvykus.
Tik širdis parodys mūsų tikslo kryptį,
Nes kitaip gyvensim Žemės beprasmybėj…
Tie kurie pabėgo tikslo neįvykdę,
Pasirinkę mirtį, vietoj beprasmybės,
Jie pamiršo laimę kurti širdimi,
Todėl pasirinko, kelią pražūtin…
Pragaro liežuviai, gaudo kiekvieną,
Kas be prasmės gyvena kas dieną….
Tik tai pasirinkę gyventi iš širdies,
Užkertame kelią būti be vilties…
Lekia vežimas su juodais žirgais,
Veža jis giltinę tamsiais apdarais.
Baimė nebestingdo, jaučiant šalimais,
Tą mirties šaltumą skriejantį laukais.
Rokas Jarašius 2018 06 29