Praūžęs vėjas girių kvapu,
Neša jis žinią senuoju būdu.
Protėviai šneka senąją kalba,
Tik skaitantiems gamtą suprantama.
Piliakalnių grožis slepia tenai,
Gyvavusią tautą pagonių čionai.
Jie šoka, dainuoja, kaip ir anksčiau,
Tik visą tą regi, kas mato giliau.
Čia ąžuolų girios bažnyčiom buvo,
Kiekvienam gentainiui namais tapo.
Šalis, kaip ąžuolas stipri gyvavo,
Bet kalavijas kryžiaus šaknis atakavo…
Privertus pamiršti pagonių Dievus,
Per prievartą vertė pamilti kitus…
Joks medis neauga be savo šaknų,
Taip nyksta lietuviai be savo Dievų…

Rokas Jarašius 2018 04 12