Homoseksualumas

Homoseksualumas 2017-05-08T14:42:39+00:00

Project Description

Eina gatve susikibę už rankų, šypsosi, juokiasi, laimingi. Jis ir jis. Ji ir ji. Visuomenė smerkia, nori „pagydyti“. O jie kuo toliau, tuo labiau reikalauja teisių. Ir gauna. Tradicinė šeima jaučiasi užspausta į kampą.

Bet jei bandytume pažvelgt giliau, kas slepiasi jų sielose, ir kokią sumaištį jie rodo mūsiškėse, suprastume, kap klystame juos kaltindami.

Kodėl jie tokie?

Remiantis reinkarnacija tokius žmones iš tikrųjų sieja ypatingas ryšys, dėl praeituose gyvenimuose buvusių situacijų. Kai gyvenime patiriama didžiulė meilė, skaudi, galbūt neteisėta, nesuprasta. Tas skausmas, neišsipildžusios svajonės, nedingsta nei su metais, nei su kita pažintimi. Ta susikaupusi energija pasilieka, perduodama iš kartos į kartą ir jei nesutvarkoma- išsikreipia, to pasekmė: homoseksualumas, arba santykiai,
kuriuose  “ jis jai į tėvus tinka“.

Tai tik viena priežastis. Kitas patarimas besilaukiantiems atžalos, per nelyg nesusitelkti į kurią, nors lytį. Dažnai sakoma“ kas bus tas, svarbus sveikas“ ir iš tikrųjų tai esmė, nes kitose šeimose norima būtent mergaitės arba būtent berniuko, o gimus priešingai visa ta laukimo energija ir persiduoda vaikučiui, todėl matome mergaitiškus berniukus, arba itin vyriškas mergaites.  Kiekvinoje šeimoje tai labai individualu.

Seksualinė energija yra labai stipri. Bet retas žino, kad ši energija skirta ne vien kūniškiems malonumams tenkinti. Šios energijos tikroji paskirtis – kūryba. Žmogaus polinkis į menus, į susitelkimą ateina iš paskutiniosios čakros. Netolygus savo energijos paskirstymas(šeima, darbas, poilsis, savirealizacija), nusėda kaip drumzlės, ir būtent užsikimšimas išprovokuoja nukrypimą, perdėtą seksualumą.

Tradicinė šeima

Kiek iš mūsų esame laimingi šeimoje? Patenkinti antrąja puse, vaikais, savimi? Ar jaučiame balansą santykiuose, o gal jaučiamės užguiti, ar per nelyg vadovaujantys? Ar nesame į kažką ligotai susitelkę? Mes įsivaizduojame, kad moteris+vyras yra normalu. Bet ar normalu, geriantis vyras+mušama moteris? Neištikima žmona+atsidavęs vien šeimai vyras? Rėkianti motina ant vaikų+nėščią draugę palikęs vyras? Tai irgi nėra normalu. Mes nesame atviri sau, mes nesame laimingi ir bijome tą pripažinti. Eidami gatve bijome garsiai nusijuokti, pasibučiuoti, o jei mums virš 50m. tai ir už rankų susikbti gėda.. jei mes patys nepuoselėjame savo jausmų, kodėl nekenčiame tų, kurie tai daro atvirai? Vien dėl to, kad pirma mintis, ką jie daro lovoje? O ką darome mes? Visada iš meilės? Visada atsidavę? Žmonės taip įprato dairytis į kitus, kad nepastebėjo kaip patys nusirito, neužtenka būti tradiciniu. Reikia tai puoselėti kiekvieną dieną.

Sąmoningumas

Man tai tapo gyvenimo būdu. Priimu besąlygiškai tai kas vyksta aplink mane, stengiuosi savo energiją išnaudoti tinkamai, iškilus situacijai neieškau kaltų, tiesiog susikoncentruoju į save ir bandau suprasti ko ši situacija mane moko. Aš pasirinkau kokybiškesnį gyvenimą. Ir visi visi gali padaryti tą patį, nes tai vienintelis būdas išsiaiškinti kodėl tai vyksta ir kaip nuo to apsisaugoti.

Atleisti negalima nubausti

Aš žinau, kad tokie žmonės nėra nei gyvuliai, nei išsgimėliai, je tiesiog pasiklydę. Aš jų nebijau, ant jų nepykstu, jie man gyvent netrukdo. Linkiu jų gyvenime šviesos, kuri gražintų juos į kelią. O mums „tradiciniams“ siūlyčiau dabar pat pasižiūrėti, kiek savo šeimoje mes esame „normalūs“.

Irma Miliauskaitė.