Programos ir stereotipai

Programos ir stereotipai 2017-05-06T22:01:53+00:00

Project Description

Nuo pat gimimo susiduriame su įvairiausiomis taisyklėmis ir gyvenimo stereotipais. Kol būname vaikais laikomės suaugusiųjų sukurtų taisyklių, o užaugę, sau ir kitiems, taisykles imame kurti patys. Kai kurias iš jų atsinešame iš šeimos, nes taip auklėjo tėvai, mokytojai, o kai kurias kuriame patys, veikiami baimių, nepasitikėjimo savimi, kompleksų, kitų žmonių nuomonės.

Kol žmogus yra jaunas iš jo reikalaujama pabaigti darželį, pradinę mokyklą, vėliau vidurinę, tuomet pabaigti universitetą, susirasti gerai apmokamą darbą, vesti/ištekėti, susilaukti vaikų… Nes taip nustatyta visuomenės. Susiformuoja nuostata: „Turiu visko pasiekti, kol esu jaunas“. Ne retai žmogus save spaudžia visko pasiekti iki trisdešimtmečio, mat jau po trisdešimties žmogus turi būti visiškai subrendęs ir pasiekęs statusą visuomenėje. Juk tiek ne daug lieka iki keturesdešimtmečio, o čia jau pusė žmogaus amžiaus.

Visos šios taisyklės ir nustatytos normos yra tik žmonių užsidėtos programos. Daugelį mūsų jos taip pat veikia. Kaip gyventi laisvai ir nebūti įtakojamiems įvairių programų?

Programa: „Turiu visko pasiekti iki 30-ties“

Kartais norime visko ir iš karto: karjeros aukštumų, mašinų, namų – kiekvienas savaip. Žmonės tobulėja visą gyvenimą. Vieni greičiau, kiti lėčiau. Kiekvienas žmogus juda jam tinkamu greičiu. Gyvenimas nesibaigia trisdešimties. Per greitai pasiekę rezultatų, spausdami save galime pridaryti skaudžių gyvenimo klaidų. Būdami apakinti programų imame skubėti, tuomet neįsikausome į save ir į savo širdį. Neklausydami savo širdies darome klaidas: pasirenkame ne tą profesiją, įsidarbiname į nemylimą darbą, paskubame vesti/ištekėti, nors dar nesame tam pasiruošę. Žmonės bręsta skirtingai, todėl nereikia gėdytis, jei jūs budami trisdešimt dviejų dar nesate pasiruošę turėti vaikų. Turime įsiklausyti į tai, ko mes norime ir siekti to kokybiškai, tobulėjant.

Yra žmonių, kurie penkiasdešimties, nusprendžia mokytis groti gitara. Arba žmogus atradęs tikrąjį savo pašaukimą dvidešimt aštuonerių įstoja mokytis medicinos. Juk niekada ne vėlu! Svarbiausia, kad mes patys jaustumėmės gerai. Neturime jaustis spaudžiami, nepaisant to, ką galvoja aplinkiniai.

Programa: „Žmogus jaunas iki 30-ies“

Biologinis žmogaus amžius ne toks jau ir svarbus, koks dažnai būna sureikšminamas. Žmogus yra tokio amžiaus, kokio jaučiasi savo vidumi. Jaunas žmogus yra tol, kol yra aktyvus, pozityvus, tobulėja ir daug nuveikia. Net jei jam ir 100 metų. Svarbu ne skaičiuoti metus, o savo nuveiktus darbus. Kuo daugiau susitelksime į save, tobulėsime, kuo daugiau norėsime išnaudoti savo laiką naudingai, pozityviau nusiteiksime, tuo labiau mūsų neveiks mūsų amžius ir programos.

Programa: „Jaunuolis po mokyklos iškart privalo stoti į universitetą, nes jei neįstos iš karto, nebaigs mokslų visai“

Ne visi jauni žmonės iš karto atranda save. Ypatingai sunku tiems, kurių tėvai primeta savo vaikams tolimesnį kelią. Dažniausiai ši programa paveikia tėvus ir mokytojus. Vaiko sąskaita  siekiamas išlaikyti tėvų ar mokytojų geras vardas. Vaikas tampa įrankiu. Na, kaip gi atrodys tėvai prieš savo kaimynus ir draugus, kai kaimyno vaikas įstojo į perspektyviausią profesiją, o jų vaikas vis dar blaškosi. Abiturientas būna verčiamas stoti bet kur, svarbiausia, kad tik įstotų, tačiau neatsižvelgiama į jauno žmogaus poreikius. Taip pat ši programa gali būti veikiama ir tėvų baimių, kad atžala gali nueiti klystkeliais. Bet jei tėvams yra svarbesnė vaiko laimė, o ne kitų žmonių nuomonė, jie elgsis taip, kaip geriausia jų vaikui, o ne jiems patiems. Žmogus, nors ir jaunas, yra visiškai atsakingas už save, turi teisę laisvai rinktis, jis turi savo nuomonę. Vaikas turi būti lygiavertė asmenybė savo tėvams. Jei jaunas žmogus nelinkęs tinginiauti ir imasi įvairių veiklų, kad pajaustų, koks tikrasis jo kelias, jis tikrai nenueis klystkeliais. Taip pat, kiekvienas žmogus gauna savo pamokas, tad tėvai apsaugodami savo vaikus, neturėtų prisiimti savo vaikų atsakomybių. Leiskite savo vaikams rinktis!

Programa: „Žmogus neturintis aukštojo išsilavinimo – niekam tikęs“

Ne visi žmonės gimę teoriniam mokslui. Yra žmonių, kuriems krimsti knygas tiesiog yra sunku. Jiems lengviau mokytis praktiškai. Tačiau, kaip tai daryti, kai visuomenėje vyrauja programa – „Žmogus neturintis aukštojo išsilavinimo – niekam tikęs“. Jie nuvertinami, jų nenori priimti darbdaviai. Šaunu, jei žmogus nenukabina nosies ir toliau nori kažko siekti, dažnai tokie žmonės sukuria savo verslus.  Dažnas atvejis, kai nebaigęs mokslų žmogus pasiekia daugiau už tą, kuris turi tris aukštojo mokslo diplomus. Jei žmogus stengiasi, tobulėja, nori mokytis iš gyvenimo, o ne universitete – tai irgi yra mokslas. Pasaulyje ne vienas garsus verslininkas neturi universiteto diplomo ir tai nesutrukdė jiems siekti verslo aukštumų: dizaineris Ralph Lauren – jo vardo drabužiai vieni garsiausių pasaulyje, jis sakė, jog nuo vaikystės turėjo gerą skonį, o visa kita jis darė jausdamas širdimi, Richardas Brandsonas – būdamas šešiolikos metė vidurinę, o dabar jo įkurta kompanija teikia mobilaus, interneto, radijo, TV ir kitas paslaugas, Michael Dell – daugelis naudojamės šio žmogaus įkurtos kompanijos kompiuteriais, Mark Zuckerberg – facebook įkūrėjas ir vadovas – jau nuo vaikystės turėjęs talentą buvo sukūręs kelias kompiuterių programas, universitete išpopuliarino savo kurtą pažinčių socialinį tinklalapį, bet metęs universitetą jaunas žmogus ėmė kurti facebook.com tinklalapį, Steve Jobs – taip pat nuo vaikystės turėjo pomėgį ir talentą kompiuterinėms technologijoms, baigęs mokyklą stojo į koledžą, bet buvo išmestas, po to su draugu garaže įsteigė kompiuterių surinkimo kompaniją „Apple“. Tai puikūs pavyzdžiai, kad talentas gali būti išnaudotas ir nebaigus universiteto, tik svarbu stengtis ir netingėti.

Programa: „Turiu vesti/ištekėti iki 30-ties“

Ši programa daugiau paplitusi tarp moterų, tačiau veikia ir vyrus. Šios programos susiformavimą taip pat įtakoja auklėjimas ar visuomenės sudaryta kita programa: „Neištekėjusi iki 30-ties – senmergė“. Gyvenimas juda į priekį, keičiasi laikai. Nebegyvename tais laikais, kai mūsų mamos tekėdavo būdamos dar visai jaunos. Dabar susitelkiama į dvasinį tobulėjimą, išsilavinimą, materialaus gyvenimo gerinimą. Tad neturime dairytis atgal. Turime jausti, ko norime patys. Veikdama ši programa apakina žmones ir jie nesuvokia, ko nori iš tikrųjų. Veikiant programoms, nesuvokdamas žmogus gali savo gyvenime pridaryti skaudžių klaidų ir pats nesuprasti kodėl. Jei žmonės tuokiasi neapgalvoję, kodėl iš tiesų tai daro, o vedami tik priežasčių, kurių tikslas nėra puoselėti santykius visą gyvenimą ir gerbti vienas kitą – gyvenime gali turėti skaudžių pasėkmių. Štai kelios priežastys, dėl kurių santuokos geriau nekurti:

Noras pririšti partnerį, vien tam, kad ištekėti. „Kai jau būsiu susituokusi, niekas negalės man primesti, kad esu senmergė“. Tai tik pačių mūsų galvoje susidaryta programa. Jei moteris pati laiko save senmerge, jaučiasi sena ne pagal metus, tai gali būti savęs nepriėmimo ir nepasitikėjimo savimi bėda. Įtakojant tokiai programai, vyras tampa tik įrankiu, kad moteris pati pasijaustų geriau. Tik ar tai iš tiesų pagerins situaciją? O kas, jei spaskubėjusi ištekėti, pajausite, kad tai visai jums svetimas žmogus? Neturime dairytis į tai, ką kalba kiti žmonės, turime susitelkti į save, į savo jausmus ir galvoti, ko norime patys. „Visos draugės ištekėjusios, o aš dar ne“.Kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą, todėl lygintis su draugėmis nereikėtų. Viskas ateina savo laiku. Kartais dar daug reikia išmokti apie santykius, kol į gyvenimą atsiunčiamas tinkamas žmogus.

Vienas iš partnerių vestuvių nori, o kitas ne. Taip gali nutikti, kai vienas žmogus vestuves sureikšmina, o kitam tai nėra svarbus dalykas. Partneriai abu vienodai turi norėti vestuvių, tad dažnai moterys spausdamos savo vyrus, daro didžiulę klaidą. Svarbu suvokti, kad vestuvės nėra pagrindinis tikslas santykiuose – tai tik tarpinė stotelė. Santykius reikės puoselėti visada. Gali būti, kad partneriui, kuris nebuvo pasiruošęs santuokai vėliau atsiradę vaikai gali sukelti stiprų stresą ir norą bėgti iš šeimos.

Pasikeitusi pavardė kitaip veikia visuomenėje. Lietuvoje puikiai matoma pavardė, kuri atskiria ištekėjusią moterį nuo netekėjusios. Dažnai, jei matoma jau vyresnio amžiaus moteris su mergiautine pavarde išvadinama senmerge, nors galbūt ji jau sėkmingai ištekėjusi, tačiau tik pasirinko turėti savo pavardę. Žmonės nesigilina į situaciją ir detales. Tad ir patys neteiskime žmonių, apie kuriuos nieko nežinome ir nesikiškime į kitų gyvenimus. Galvokime apie tai, kaip savo gyvenimą padaryti geresnį. Veikdama ši programa verčia tikėti, kad ištekėjus, šeimos moteris yra labiau gerbiama nei neištekėjusi. Ištekėjusi moteris laikoma brandesnė, labiau patyrusi. Ar tikrai brandumas ir patyrimas matuojamas pagal pavardę? Subrendęs žmogus yra tas, kuris prisiima atsakomybę už savo veiksmus,
nebijo problemų ir sugeba jas spręsti. Kiekvienas žmogus brandumą supranta savaip, todėl nebūtinai jau ištekėjusi moteris bus brandesnė už tą, kuri dar neskuba sumainyti žiedų. Be to, kiti mus gerbia tiek, kiek mes save.

„Santykiai prie išsiskyrimo ribos: jei ištekėsiu, santykiai pagerės“. Labai retas atvejis, kada santykiai pagerėja dėl santuokos. Jei santykiuose yra problemų, reikia ieškoti, kur problemos esmė. Santuoka santykių nekeičia, juos gali pakeisti tik pats žmogus, suvokęs, ką daro ne taip. Net ir susituokus santykiai turi būti tobulinami kiekvieną dieną.

Reikia šventės, nes to reikalauja šeima ir giminė. Jei du žmonės nusprendžia gyvenimą susieti kartu, tai tikrai turėtų daryti ne dėl tėvų, draugų ar giminių. Pirmiausiai pora turi tuoktis dėl savęs ir jei abu 100 procentų užtikrinti dėl šio žingsnio. Niekas negali primesti, kad turite tuoktis dėl giminių, kokias vestuves daryti dideles ar mažas. Niekas neturi primesti, ką turite kviestis į savo vestuves. Nei vienas svečias neturi būti pakviestas iš pareigos, jei to nenorite. Neturite dėl nieko jaustis blogai, tai – jūsų šventė ir organizuojate
ją taip, kaip norite jūs. Nei tėvai, nei draugai negali pykti. Būkite užtikrinti tuo, ką darote ir niekas neprimes Jums savo nuomonės.

„Noriu vestuvių, kad galėčiau vienintelį kartą per gyvenimą užsidėti baltą suknelę, jaustis graži“.

Vestuvių suknelė – galingas simbolis atkeliavęs iš Romos imperijos laikų. Suknelė buvo tarsi balta tunika, šydas, kuria rengdavo labai jaunutes mergaites. Suknelė simbolizavo tyrumą, nekaltumą, žengimą į naują gyvenimo etepą. Romos imperija sužlugo, o štai suknelės simbolika išliko. Net mažos mergaitės svajoja, kaip užaugusios devės pūstą, baltą suknelę. Tačiau šiais laikais daug kas pasikeitė: moterys teka būdamos jau ne jaunos mergaitės, o  tyrumo ir nekaltumo nebelikę. Simbolika – gražu, bet tekėti dėl to, kad užsidėtume suknelę, nes apie tai svajojome nuo vaikystės šiek tiek keista. Paprasčiau į viską pažiūrėjus, suknelė tėra rūbas, kuris stipriai sureikšminamas. Visos pačios galime rinktis, kaip norime atrodyti per vestuves, svarbiausia to nesureikšminti, nes rūbelį nusiimsime, o vestuvės teliks gražus prisiminimas. Na, po vestuvių liks gyvenimas kartu su vyru, kurį reikės mokėti gerbti ir mylėti visą likusį gyvenimą. Va, kur iššūkis!

Na, o kalbant apie grožį: moteris visada turi būti gražiausia vidumi, o išvaizdą puoselėti tik tiek, kad pati jaustųsi gerai kiekvieną dieną ir svarbios šventės metu. Jei moteris nesijaučia graži, tai gali būti jos nepasitikėjimo ir kompleksų problema.

Svarbiausia žinoti, ko nuoširdžiai norime iš savo šventės, jausti tai savo širdimi.

„Noriu gražių, didelių vestuvių“. Ne visada užtenka lėšų iškelti dideles, savo svajonių vestuves. O juk ne piniguose ir laimė. Nuo to, kokio įspūdingumo ir tobulumo bus šventė, santykiai su mylimu žmogumi tikrai nepasikeis. Jei tekama ne dėl šventės, suvoksime, kad ir mažоs, kuklos vestuvės, suteiks mums daug laimės, nes žinosime, kad savo gyvenimą tą
dieną susiejame su pačiu mylimiausiu žmogumi. Geriau susitelkti ne į materialius dalykus, ko norime, o į tai, kaip suteikti laimės jūsų santykiams tiek per vestuves, tiek po jų.

Nėštumas prieš vestuves. Dažnai žmonės užsideda programą, kad viskas turi būti paeiliui: pirmiausiai baigiam mokslus, tada susirandam darbą, prieš susituokdami kartu pagyvenam, įsigyjame savo būstą, susituokiame, o tik tada gimdome vaikus. Mes planuojame, o Dievas juokiasi ir viską sudėlioja taip, kaip turi būti. Taip jau nutinka, kad mažylis pats pasirenka tėvus ir nusprendžia, kada jam ateiti į šį pasaulį. Ir vaikas neturi būti tas, dėl kurio jūs tuokiatės priverstinai.

Dažnai žmonės kišasi į gyvenimus neįsigilinę į kitų žmonių situacijas, susidaro išankstines nuomones, sprendžia iš pirmo žvilgsnio. Galvoja: „Pastojo anksčiau laiko, ot pasileidėlė“, „Vaikai vaikus gimdo“. Veikiami baimių, kad aplinkiniai ko nors panašaus neprisigalvotų, ar nustotų kalbėti imamės neapgalvotų veiksmų. Mūsų gyvenimus gyvename mes, o ne kiti žmonės, todėl kiekvieną akimirką turime galvoti, kas mus padarys laimingus.

Tuoktis turite tik tada, jei to abudu norite. Niekas neturi teisės jūsų teisti, jei nusprendėte būti visi kartu, bet nesusituokę. Vaikas vis vien gauna tėvo pavardę. Dėl to, kad tėvai nesituokę, niekas vaiko iš tėvų neatima, vaikučiui mamytė visada lieka mamyte, o tėvelis tėveliu ir jam nesvarbu, jūs suituokę ar ne. Nebent, laikui bėgant ir vaikui augant taip pat bus primesta programa, kad vaikas negali augti nesusituokusių tėvų šeimoje. Bet, jei tėvai nekreipia dėmesio į aplinkinių kalbas, dažniausiai to paties mokina ir savo vaiką. Tuomet vaikas užauga laisva asmenybė, kurios nevaržo aplinkinių nuomonė, o ir pats užaugęs būna nelinkęs kištis į kitų žmonių gyvenimus.

Programa: „Turiu įsigyti nuosavą būstą iki 30-ties“.

Tokia programa yra tikrų tikriausias savęs spaudimas. Gali nutikti taip, kad žmones, kuriuos
veikia ši programa, kaip tik nesugebės įsigyti būsto, nes save per daug spaudžia. Prisirenka paskolų, naudoja pinigus neapgalvotai, spausdami minties „Turiu įsigyti nuosavą būstą“. Tuomet prasideda finansinės problemos. Tik paleidus mintis į laisvę ir atsipalaidavus, gyvendami įsprastą gyvenimą gausime tai, kas turi ateiti į mūsų gyvenimą savu laiku. Žinoma, neturime sedėti ir laukti, kol būstas nusileis ant lėkštutės, turime dirbti, apgalvotai siekti savo tikslo, bet tai neturi būti pagrindinis gyvenimo tikslas. Gyvenime turi būti harmonija, tad turime suvokti, kad susitelkti turime tiek į save, tiek ir į savo antrąją pusę, tiek į savo darbus, veiklas, laisvalaikį. Neturi būti kraštutinumų.

Programa: „Negaliu gimdyti vaikų, kol neturime nuosavo būsto“.

Mūsų vaikai (esami ar būsimi) atėję į gyvenimą yra mūsų mokytojai. Dažniausiai netikėtai atsiradęs vaikelis, staiga pakelia tėvus iš komforto zonos (netobulėjimo, užsisedėjimo vienoje vietoje) ir tėvai susiima. Tuomet atsiranda ir geresnis darbas, mat jau seniai buvo noras jį keisti, bet vis buvo atidėliojama ir nuosavas būstas, nes naujas darbas atnešė daugiau pinigėlių šeimai. Labai skaudu, kai šeimos per ilgai užsiplanuoja. Užsiprogramuoja, kad vaikui svarbiausias materialinis būvis. Vaikui svarbiausia turėti gerus, jį mylinčius tėvus. Visi namai geri yra tie, kuriuose vaiko laukia rūpestingi tėvai. Tad jei norite vaikų, nenuslopinkite savo svajonių, leiskite savo vaikui ateiti į gyvenimą. Visos sąlygos dažniausiai susidėlioja savaime, nes žmogus pradeda stengtis. Kai vaiko nėra, atrodo, ir pastangos mažesnės, bet kai jis atsiranda – tampa stimulu kurti, gyventi, kartu džiaugtis.

Programa: „Reikia pagimdyti iki 30-ties, nes po to galite tapti nevaisingais“.

Prieš tai buvusi programa buvo skirta tiems, kurie trokšta vaikų, bet patys kelia sau nepatogumų. Ši programa – atvirkštinis variantas. Vaikas yra didžiulė atsakomybė, todėl jei dar jaučiamės nesubrendę turėti mažylį, geriau nebūti paveiktiems šios programos. Jei dar nesinori turėti vaiko, tikrai neprivaloma gimdyti tik dėl to, kad kažkas pasakė, jog po trisdešimtmečio mažėja tikimybė susilaukti vaikų. Kiekvieno žmogaus organizmas yra skirtingas, todėl sveikata gali skirtis ir kartais vyresnė moteris gali būti daug sveikesnė, nei dešimčia metų jaunesnė. Tik pati moteris suvokdama, kad yra pasiruošusi turėti vaiką ir jausdama tai širdimi, neturėtų turėti jokių problemų.

Programa: „Reikia pagimdyti iki 30-ties, nes, kai man bus 40 metų, mano vaikui bus tik 10“.

Vaikui mama yra mama ir jam nesvarbu, kiek jai metų. Svarbu, kaip jaučiasi pati mama, būdama tokio amžiaus. Jei ji sugeba būti jaunatviška, aktyvi, moka bendrauti su savo vaiku, joks metų skirtumas nebus baisus. Geriau būti subrendusia mama ir žinoti, ką galite duoti savo vaikui, nei pagimdyti tada, kai jaučiatės nepasiruošusi ir nežinote, ką duoti savo vaikui ir kaip su juo bendrauti.

Programų yra įvairiausių, o kad jos mūsų nepaveiktų svarbiausia jaustis savimi, mylėti save, turėti savo nuomonę, būti užtikrintiems dėl savo veiksmų, žinoti ir jausti, ko iš tiesų norite, klausytis savo širdies, nieko nebijoti (ypatingai aplinkos nuomonės) ir pasitikėti savimi. Gyvenimas palengvėja, kai į viską pradeda žiūrėti paprastai ir pozityviai.

Ieva Norvilaitė.