Reikalingas…

Reikalingas… 2017-05-08T16:07:43+00:00

Project Description

Kai mirė mano senelis – aš pražilau… Jis pasiėmė dalelę manęs. Negalėjau jo paleisti, ir pasirodo vis dar negaliu. Akyse iškyla vaizdas, kaip jis leidžiasi su dviračiu nuo kalniuko manęs link.. Ar kai atvažiavusi į svečius rasdavau jį sėdintį fotelyje… Ir pasirodo jis vis dar ten, sėdi ir laukia, kol suvoksiu ir paleisiu.

Dauguma mūsų nori būti reikalingais. „Kaip gera jausti, kad esi kažkam reikalingas…“ Šis suvokimas jį ir laiko čia, neleidžia pakilti.

O kaip turėtų būti iš tikrųjų? Sutiksite su manimi, jog tik kažko netekę, pradedame tai vertinti? Kažkodėl tik netekus, tai tampa taip REIKALINGA. Nesvarbu ar tai darbas, iš kurio atleido dėl pensinio amžiaus, ar antroji pusė, kuri dažniau nervino nei suteikė laimės, o gal artimas žmogus, kurio buvimą supratom kaip ilgaamžį, kol jis neišėjo? Nesakau, kad visada taip, žinoma yra išimčių, tačiau…

Jei norime būti reikalingais, reikia ir elgtis, eiti link to, kad tokiais būtume, o ne reikalauti iš kitų, jog jie rodytų mūsų reikalingumą ir dar tokiais būdais, kokiais pageidaujame mes… Bet žmonės dažniau nukreipia savo energiją ne į tai, ką turi daryti, jog būtų reikalingi, bet į tai, ką turi padaryti kiti, kad jie jaustųsi tokiais.

Tik darydami, kurdami tai, ko nori mūsų širdys, automatiškai tampame reikalingais kitiems. Daryti kažką vien dėl to, kad jaustumės reikalingais – klaidinga motyvacija. Kurti tai nuo ko dainuoja širdis, nes tame esame savimi, esame laimingais tai darydami – štai kur motyvacija. O žmonės, kuriems reikės to, ką duodame – ateis patys, užsimegs ryšys ir tapsime reikalingais, bet tuomet jau apie tai negalvosime, galvosime tik kaip realizuoti save ir padėti kitiems.

Kiekvienam reikalinga sveikata, bet kol ją turime, retai kuris deda pastangas, kad išlaikytų ją gerą. O ir nesveikuojant, tikime, jog gydytojai ir vaistai turi mus pagydyti. Bet tik mes patys galime pagerinti sveikatą – tai mūsų atsakomybė.  Atsakingi esam patys, ne rudeninis oras, ne tariamai „užkrėtęs“ sergantis praeivis, ne siaučiantis gripas – o mes. Mes leidome sau susirgti.

Nevalia nieko reikalauti nei iš gyvenimo nei iš žmonių, jei kažkas nepatinka jums, nepatinka
kaip gyvenate, keiskitės, keiskite savo gyvenimą savo jėgomis, o ne laukiant kol kažkas atliks jūsų darbus ir pagerins gyvenimo kokybę. O senatvė… Gal nuskambės žiauriai, bet koks jūsų požiūris į gyvenimą, jus supančią aplinką, kiek pastangų dėjote, kad jis būtų geresnis, tokia bus ir senatvė. Jei visą gyvenimą mėgote, kad už jus kiti atliktų jūsų darbus, tai senatvėj taip ir bus, nepajėgsit nieko, o tada liūdėsite, kad nieko negalite pasidaryti, bet gi visą gyvenimą to ir norėjote…? Tad būkite sąmoningi ir verčiau darykite tai kas jūsų galioje, jėgose, kol dar galite.

Senelis pasiėmė iš manęs senatvės sunkumus, nes nenorėjo, kad ir aš juos patirčiau. Bet tai yra mano atsakomybė, ačiū, kad norėjote mane apsaugoti, bet jei pati nesisaugosiu – nieks neapsaugos. Aš pati esu savo gyvenimo skulptorius, senatvė tik parodys, ar geras :]

Štai ką norėjo man parodyti žila plaukų sruoga, kad susivokčiau, kol ne per vėlu…

Rita Jarašė.