Rūkymas

Rūkymas 2017-05-07T21:51:38+00:00

Project Description

Kai mečiau rūkyti, dižiausia baimė buvo, kad tapsiu irzli ir pradės augti svoris, bet kai po trijų mėnesių užlipau ant svarstyklių, supratau, kad plius 2 kilogramai nėra jau taip blogai. Keista, bet ir susierzinimą pakeitė ramybė. Nebeliko problemų: kur ir už ką nusipirkti; su kuo parūkyti; kur pasislėpti; ką suvalgyti, kad nesmirdėtų; kas paskolins ugnies; kas paliks dūmelį…

Pirmą dūmą užraukiau būdama 15 metų, nes maniau, kad susinervinus nusiraminsiu, taip maniau, nes dauguma suaugusiųju šitaip teisindavosi. Daug kartų save keikiau dėl šito pomėgio, bet supratau – aš per silpna atsisakyti. Tai buvo kaip amžinai priekaištas sau. Kaip toks mažytis daigtas, gali mane valdyti, būti toks svarbus ir reikalingas. Net logiškai negalėjau paaiškinti, kodėl gaila pinigų gražiam rūbui ar kelionei, o cigaretėms visada atsiranda. Nekęsdavau alkoholikų ir narkomanų, nors pati buvau kaip jie. Tokia pat priklausoma, tokia pat atstumianti. Viskas pasikeitė perskaičius knygą. Ne, ne tą apie rūkymą. Nors skaičiau ir tą. Du kartus. Pastaroji knyga, buvo paprastas romanas. Vienoje scenoje kalbejosi dvi moterys:
– O tu negeri? Nerūkai?
– Aš juk moteris – šventovė. Ar gi galėčiau save teršti.
Tada supratau: kol neišvalysiu savęs, manyje ir toliau kaupsis šiukšlės. Ir tai ne vien blogos emocijos ar stresas. Pas mane ateis žmonės, tokie pat purvini.

Savaitę ši mintis nedavė ramybės. Kas kart einant rūkyti įsivaizduodavau šventovę, apsuptą gražios gamtos, gražių žmonių… Iškvėpdama tą erdvę užpildydavau dūmais, mano gražūs žmonės kosėdavo, gėlės vysdavo.
Šito užteko, kad nustočiau save nuodyti. Supratau, kad privalau būti švari, juk esu moteris – GYVYBĖS NEŠĖJA.

TAI MANO PASAKA SU LAIMNGA PABAIGA. JEI TURI PANAŠIĄ PROBLEMĄ – RAŠYK, AŠ GALIU TAU PADĖTI.

Irma Miliauskaitė.