Žmogaus vidaus gelmėj stovi gracinga,
Labai sena, bet nenustojusi būti didinga.
Skausmo randais per amžius išbraižyta,
Bet vėl mylėti trokštanti – siela jausminga.
Ji šėlsta, kaip pašėlus, sutikus jau matytą,
Visa širdim mylėtą, bet jau seniai ištrintą.
Daugybėje gyvenimų, yra kartu prabūta,
Bet nesvarbu, nes vėl mylėti trokšta – siela ugninga.
Viena prieš kitą stovi, jos nori prisiliesti,
O protas neprileidžia, juk jos jis nepažįsta!
Iš kur man šitas jausmas? Kodėl mane taip traukia?
Nes sielos susitikę, džiaugsmingai meilės laukia…
Kas buvo praeity, ko ten jos neišmoko,
Čionai bandys kartoti, klaidų nebenaudoti.
Taip siekti tobulumo, save naujai atrasti,
Ir meilėje pažinti, po to ir vėl prarasti…
Taip sukas mūsų karma, plačiojoj amžinybėj,
Taip ieško mūsų sielos, tikrosios tobulybės…
O mes toliau protausim ir jųjų neklausysim,
Ir taip toliau gyvensim, kol vėl naujai atgimsim…
Rokas Jarašius 2019 02 09