Iš Roko Jarašiaus knygos „Visata nori iš mūsų TOBULĖJIMO“
Visą gyvenimą buvau labai judrus ir gyvybingas. Manau, kad ši mano savybė labiausiai man padėjo įveikti sunkiausias gyvenimo situacijas. Savo energingumo dėka, jau pirmoje klasėje buvau nominuotas šauniausio moksleivio konkurse. Vėliau, nukreipdamas savo energiją į sportą, ne kartą tapau prizininku Lietuvos varžybose ir stovėjau ant aukščiausių nacionalinių varžybų pakylų. Dažnai dalyvaudavau įvairiuose meniniuose renginiuose ir buvau netgi išrinktas mokyklos prezidentu. Nepaisant gausybės veiklų, kartais nesugebėdavau suvaldyti savo energijos, kas dažnai baigdavosi pokalbiais su policijos pareigūnais, nors niekada nebuvau teistas.
Atėjo gyvenime toks laikas, kad vien tik energingumas man nebegalėjo padėti. 2009 m. lapkričio 15 d., važiuodami su draugais automobiliu, patekome į avariją, kurioje iš penkių draugų trys išgyveno, o iš tų trijų du liko su visiška negalia. Pabudau Kauno klinikų priimamajame, kur šalia stovėjo mano tėvai, kalbėdamiesi su manimi, kad vėl neprarasčiau sąmonės, bijodami, jog daugiau nebepabusiu. Gydytojai man nesuteikė jokių šansų išgyventi, o iš jų elgesio, kaip pasakojo tėvai, atrodė, kad buvau paliktas kampe atsisveikinti. Beveik visi mano kaklo slanksteliai buvo sulaužyti, įskaitant ir tuos, kurie atsakingi už kvėpavimą. Praėjus kelioms dienoms gydytojai vis dar nesuteikė jokios vilties, o man tuo metu buvo keista, kodėl gi jie man taip ilgai neduoda valgyti…
Kelių savaičių laikotarpį, kurį praleidau reanimacijoje, jaučiau kaip pragarą žemėje. Nekontroliavau savo kūno, negalėjau kalbėti, o mano kvėpavimas buvo toks silpnas, kad net su kvėpavimo aparatu galėjau bet kada uždusti, nes pamiršdavau, kaip kvėpuoti.
Atsimenu akimirką, kai gulint reanimacijoje mane aplankė mama. Ji savo rankose turėjo lapelį, kuriame buvo parašyta pastoriaus, mano dėdės Jurgio, maldelė. Kai mama man ją perskaitė, aš pajutau kažką naujo atgimstančio savyje. Prisiminiau vaikystę, kai būdamas dar visai pipiras važiuodavau vienas dviračiu į miestelio kapines gaudyti kapinių tvoroje esančių driežų, kaip aplink save ten jausdavau ir matydavau neišėjusių vėlių siluetus. Prisiminiau, kaip pradinėse klasėse eidavau į bažnyčią patarnauti kunigui prie altoriaus ir ten mintimis kalbėdavau su Dievu, kaip iš jo gaudavau atsakymus į visus rūpimus klausimus. Prisiminiau, kai būnant vaiku atsitikus bėdai prašydavau Dievulio pagalbos, ir jis man visada padėdavo. Prisiminiau laikotarpį, kai atsitraukiau nuo Dievo ir susitelkiau tik į fizinius dalykus. Prisiminiau, kai pradėjęs mokytis ir dirbti masažuotoju, aš vėl pradėjau eiti į dvasinį pasaulį, ir tuo metu dažnai ateidavo mintys, kad man kažkas nutiks negero su sveikata, ir tik tuomet galėsiu sukurti daug prasmingų dalykų savo gyvenime. Su tomis mintimis aš tiesiog nežinojau kaip tvarkytis ir jas nustumdavau į šalį, kaip bereikšmes.
Mano sveikata ėmė sparčiai gerėti, iš reanimacijos buvau perkeltas į palatą, o vėliau pervežtas į Palangos reabilitacijos ligoninę. Ten ilgai gulėjau, reabilitacija labai skyrėsi nuo sporto. Vien tik pradėjus mokytis vėl sėdėti, dažnai prarasdavau sąmonę, nes mano kūnas buvo patyręs stiprų šoką ir negalėjo pakelti krūvio. Grįžęs namo, buvau pilnas optimizmo ir vilties, kad greitai atsistosiu iš vežimėlio. Stengiausi kuo ilgiau sėdėti vežimėlyje ir daug treniravausi, kartais iki išsekimo, kas iš tiesų tik pablogindavo rezultatus. Po šešių mėnesių vėl grįžau į Palangos reabilitacijos ligoninę 24 dienoms, pilnas motyvacijos ir noro įgyti žinių, kaip toliau tęsti sveikimą. Vietoj to, kad įgyčiau žinių ir jėgų, susirgau šlapimo takų infekcija, kuri stipriai pablogino mano sveikatą ir visą reabilitacijos laiką praleidau lovoje. Ši infekcija sukėlė didžiulį skausmą ir manyje gyveno pusantrų metų. Antibiotikai nuramindavo infekciją, bet po savaitės ji grįždavo dar stipresnė, o senieji antibiotikai nebeveikdavo, reikėdavo vis stipresnių vaistų. Tai tęsėsi tol, kol beveik nebebuvo vaistų, galinčių padėti.
Vieną karštą vasaros dieną, per treniruotę su kineziterapeutu, pajutau stiprų skausmą širdies plote, kuris truko kelias valandas. Nuvažiavome į ligoninę, kur gydytojas, paklausęs manęs su stetoskopu, pasakė girdįs širdies ūžesius, bet nieko nematė kardiogramoje. Jis dar kartą paklausė ir patvirtino, kad girdėjo ūžesius… Ligoninės vizitas baigėsi gydytojo patarimu gerti mineralinį vandenį ir siuntimu namo. Grįžęs namo, aš buvau labai sunerimęs, nes skausmas nesiliovė. Tada paprastai savęs paklausiau: kodėl tai vyksta? Kodėl skauda? Ir pamačiau vaizdą su kraują skystinančiais vaistais. Prieš mėnesį buvau juos nustojęs vartoti, pakeisdamas kitais, kaip patarė gydytojas. Išgėrus vaistus, kuriuos pamačiau vizijoje, skausmas pradėjo mažėti ir galiausiai visai išnyko. Tai buvo pirmas kartas, kai gyvenimo situaciją išsprendžiau per vidinį matymą. Jei nebūčiau vartojęs vaistų, mano kraujas būtų tikriausiai sukrešėjęs ir užkimšęs kraujagysles. Mirtis ir vėl buvo visai šalia.
Vėliau, uždarydamas 15 praeitų gyvenimų situacijų savo vidinio matymo pagalba, išsigydžiau ir šlapimo pūslės problemas. Taip pat, uždaręs tam tikras situacijas ir jose pamatęs tikrąsias pasekmių priežastis, susitvarkiau žemo kraujospūdžio, kvėpavimo, skrandžio problemas, lėtinį tonzilitą, kraujo krešėjimo problemas, šaltkrėtį, nemigą… Kiekvieną dieną vartodavau saujomis vaistus, bet, dirbdamas su savimi ir naudodamas vidinį matymą, jau daugiau nei dešimt metų nevartoju jokių vaistų. Kai atlieku įprastus tyrimus, gydytojai stebisi, nes rezultatai puikūs, o mano šeimos gydytoja sako, kad jie tokie pat geri, kokie buvo tada, kai buvau sportininkas ir tai neįtikėtina.
Dažnai, kreipdamasis pagalbos į gydytojus dėl įvairių negalavimų, kurių tuo metu turėjau išties daug, išgirsdavau, kad tai normalu dėl sunkios traumos ir visiškos negalios, ir nėra tikslo ar galimybių padėti. Tokie atsakymai vis labiau skatino mane ieškoti sprendimų kitur. Gilinausi į įvairias dvasines praktikas. Jau prieš avariją nebuvau naujokas, dirbdamas masažuotoju dirbau su žmonių energijomis, bet po avarijos mano suvokimas ir gyvenimo supratimas kardinaliai pasikeitė. Gilindamasis į save, pradėjau matyti tikrąsias priežastis ir išgydžiau visus savo negalavimus, išskyrus vieną – pačią negalią. Bet supratau, kodėl ji liko ir kokią prasmę ji turi mano gyvenime.
Vis daugiau žmonių pradėjo kreiptis į mane patarimų, ir pradėjau dalintis savo žiniomis bei mokyti kitus, kaip dirbti su savo vidiniu matymu. Neretai padedu žmonėms spręsti santykių, verslo problemas, taip pat tvarkytis karmą. Karma yra mūsų veiksmų atoveiksmis, kitaip tariant, tai, ką blogai padarėme, sugrįžta mums atgal. Žmonių, ieškančių pagalbos, skaičius auga, kartu su juo auga ir žinios bei gilėja matymas. Stengiuosi nesustoti, nuolat tobulėti. Tobulėdamas pats, galiu padėti kitiems spręsti vis didesnes problemas. Naudoju aiškiaregystę ne tik sveikatos, bet ir santykių bei verslo srityse. Dėl to iš nejudančio, gulinčio lovoje, bejėgio neįgalaus žmogaus tapau sėkmingu žmogumi.