Gaudžia ragas, girios glūdumoj,
Pučia jį išminčius, miško žalumoj.
Dega čia laužai, krivio uždegti,
Kviečia taip Dievus, būti vėl arti.
Dievai ir Dievybės, sukasi aplink,
Stebi jie senelį, judantį jų link.
Krivis eina vėl, į Dievų pasaulį,
Ten žinių paėmęs, gelbės savo šalį.
Laukia tėvynainiai, grįžtant savo žynį,
Daro ritualus, gauti gerai žiniai.
Jau auka didžiausia krivio paaukota,
Ožio kraujas teka, vėl ant švento alko.
Kad grūdai geriausi šįmet užderėtų,
Kad sausrų nebūtų, karą vėl laimėtų…
Į Dievų rankas viską atiduosim,
Ir visus vargus mes Dievams parduosim.
Krivis nusiminęs, žinių jis negavo,
Žmonės per prastai Dievus aptarnavo…
Dievams nepatiko auka vienadienė,
Nori, kad tvarka, tai būtų kasdienė.
Žmonės pasitinka šūksniais savo žynį,
O išminčius liūdnas, parnešė jiems štilį…
Kaip padėt gentainiams minčių nebeturi,
Tą tauta supratus, spyrė jį, kaip šunį…
Krivis susimąstęs, kodėl taip nutiko…?
Juk visiems padėjo, laiko negailėjo…
Ėmė ir suprato, žynys visko esmę,
Kad padėt nereikia, kai tai žmogui kenkia.
Kas pačiam juk skirta, pats turi daryti,
O aš stengiaus viską, vienas sutvarkyti…
Žmogui kiekvienam, savu keliu eiti,
Nei Dievams, nei žyniui, už kitą juo praeiti…
Liaudis nebemyli, jau savų Dievų,
Jie juk nebepildo, norų jų gerų…
Ieško geresnių, sargų iš dangaus,
Kurie viską duos ir tikrai nebaus.
Dievai, tie senieji, žiūri – kas čia vyksta…?
Juk tų paprastųjų, tikėjimas jau nyksta…
Kas dabar mes būsim, be tikinčių galvų…?
Dingsim kaip ir žmonės, be šventų namų…
Gal per daug norėjom, per mažai mylėjom,
Aukų daug paprašėm, norams jų atsakėm…
Buvom susitelkę, tik savuos džiaugsmuos,
Todėl dabar būsim, nuosavuos varguos…
Visiems sunku buvo, visi jie kentėjo,
Kad per daug norėjo, mylėt nemokėjo…
Vieni kitus paliko, harmoniją prarado,
O kas širdies klausė, šventyklą savyje atrado…
Rokas Jarašius 2019 03 10