Eilės

Eilės2018-10-09T08:42:33+00:00
2906, 2018

Mirtis

Eilės|

Lekia vežimas su juodais žirgais, Veža jis Giltinę tamsiais apdarais. Dalgis pagaląstas, paruoštas kažkam... Kas šiąnakt važiuos, velnio pragaran...? Skausmo iškraipyti moterų veidai, Liūdesio pritvinkę jų gražūs namai. Giltinė praskriejo, palietė visus, Mirties baimė stingdo net stipriausiuosius... Suvokimo trūksta, kas yra mirtis, Dėl to kyla baimė dingti užmaršty... Atsivers bedugnė mums visiems kely, Ir tuomet suprasim visumą savy... Mums išminčiai kalba, nebijot mirties, Juk tai tik laiptelis, sielos atminty... Išmintis neleidžia, būti sunkume, Giltinė tik gidas, pasaulių margume. Tie [...]

1204, 2018

Protėviai

Eilės|

Praūžęs vėjas girių kvapu, Neša jis žinią senuoju būdu. Protėviai šneka senąją kalba, Tik skaitantiems gamtą suprantama. Piliakalnių grožis slepia tenai, Gyvavusią tautą pagonių čionai. Jie šoka, dainuoja, kaip ir anksčiau, Tik visą tą regi, kas mato giliau. Čia ąžuolų girios bažnyčiom buvo, Kiekvienam gentainiui namais tapo. Šalis, kaip ąžuolas stipri gyvavo, Bet kalavijas kryžiaus šaknis atakavo... Privertus pamiršti pagonių Dievus, Per prievartą vertė pamilti kitus... Joks medis neauga be savo šaknų, Taip nyksta lietuviai be savo Dievų... Rokas [...]

702, 2018

Kelionė

Eilės|

Gyvenimo kelionei siela ruošias, Tenai aukštai, kur Dievas kelią rodo. Į savo naują kelią Žemėj džiaugsmingai puošias, Nedrąsiai žvelgdama, ką Tėvas gyvenime paruošęs. Čionai jos laukia daug smagių dalykų, O skaudulių, taip pat, jai nepavyks išvengt. Iš aukštumų, ji drąsiai, pažinti kūną žengia, O Angelai lydėdami, į šviesos pusę lenkia. Užmiega siela, į naują kūną nusileidus, Visas senas žinias ir patirtį į užmarštį paleidus. Protui savaip formuotis visas vadžias atleidus. Pabus ji vėl, žmogui tikruoju keliu eiti apsisprendus. Vienatvė [...]

1112, 2017

Visata

Eilės|

Tavo akyse, aš matau save. Aš jaučiu tave, savo širdyje. Ląstele esu, tavo margume. Visata didi, kur mane vedi? Aš klausau tavęs, savo širdimi Ir einu tenai, kur mane lydi. Trokštu aš suprast, esmę šiam kely... Visata didi, ką tu man turi? Tikslo aš siekiu, dėl kurio esu. Tavo šviesoje, aš judu džiaugsme. Tavo tamsoje, atrandu save. Visata didi, ar manim tiki? Iššūkius matau, savo ateity. Drąsiai aš žengiu, nes esu glėby. Saugai tu mane, meilės apsupty. Visata didi, [...]

2310, 2017

Atgimimas

Eilės|

Tenai tolumoj, ugnies šviesoj Pakilo į dangų ryto žaroj. Tai paukštis galingas, paukštis vaiskus Feniksas išskleidė savo sparnus. Karpydamas dangų jis kilo aukštai Sukeldamas žavesį, tiems kas žemai. Mylėjo ir šildė jisai visus, Bet sykį pamynė žmogus jo sparnus. Naudojo jo ugnį tenai kur nereik, Naikindami tuos, kas yra aplink. Jie griovė, niokojo ugnies liepsna, Kariaudami džiaugės šlove ir drąsa. Sulaužę įstatymus garbės trokšdami, Jie skleidė karą, mirties apsupti. Išniekinę fenikso didingus sparnus, Jie išplėšė meilę, sukėlė skausmus. [...]

2109, 2017

Susitikimas su deive

Eilės|

Stebi jis ją, ten tolumoj svajingai, Aistra užlieja, jo visą nuodėmingą kūną. Troškimas liejasi, netramdomas, kurio nesuvaldysi... Jis kemšasi toj padermėj, gumulu galingu... Ji trokšta jo, tik niekam to nesako, Tai uždraustas vaisius, šitam pasauly. Nes jis kitoks, nei daugelis kitų... O jei kitoks, tai laikomas niekoks... Bet meilėje nėra taisyklių, Nes meilė griauna taisykles. Troškimas liejasi, netramdomas, kurio nesuvaldysi... Užliedamas karštas, jų kūno vieteles... Jos grožis, tai mano eldoradas... Jos karštos krūtys, tai mano aukso gralis... Liečiu aš [...]

1103, 2016

Lakštingala

Eilės|

Matau lakštingalą, Ji gieda savo giesmę, Jos balsas... Virpina mane... Lakštingala, kada tu būsi mano? Svajoti, jau visas pavargau... Lakštingala, aš noriu būti tavo, Svajones paversti realybe... Esu lakštingala ir giedu aš visiems Nebūsiu tavo, nes aš esu visų. O tapus tavo, patapsiu aš niekuom, Tik būdama laisva, aš patampu gyva. Matau lakštingalą, Ji gieda savo giesmę Jos balsas... Virpina mane... Rokas Jarašius 2016

1901, 2016

Transformacija

Eilės|

Nakties, šešėlių glūdumoj Matau akis aš, demono baisiausio Žvelgiu į jas, jos stingdo visą mano kūną Žengiu artyn, tai akys mano praeities. Žiūriu į savo tamsią pusę Ji kelia baimę man, bet kartu ir žavi Aš paimu ją ir veduos į šviesą Tenai tampu, tuo, kas esu dabar. Pilnatvė, užlieja mane visą Tampu laimingas, tapęs savimi Ir man nesvarbu, koks buvau anksčiau Svarbiausia, koks esu dabar. Rokas Jarašius 2016 01 19