Gyvenimo kelionei siela ruošias,
Tenai aukštai, kur Dievas kelią rodo.
Į savo naują kelią Žemėj džiaugsmingai puošias,
Nedrąsiai žvelgdama, ką Tėvas gyvenime paruošęs.
Čionai jos laukia daug smagių dalykų,
O skaudulių, taip pat, jai nepavyks išvengt.
Iš aukštumų, ji drąsiai, pažinti kūną žengia,
O Angelai lydėdami, į šviesos pusę lenkia.
Užmiega siela, į naują kūną nusileidus,
Visas senas žinias ir patirtį į užmarštį paleidus.
Protui savaip formuotis visas vadžias atleidus.
Pabus ji vėl, žmogui tikruoju keliu eiti apsisprendus.
Vienatvė blaškosi kiekvieno kelyje,
Ieškodama čionai savos draugystės.
Prisilietimas jos, įsiskverbia į mūs giliausius plotus,
Priversdamas pabusti sielą mūsų viduje.
Visi į Žemę, po vieną mes atėję,
Po vieną, iš Žemės, turėsim ir išeit.
Prisirišimais mūsų protas maitintis nori,
Bet tik laisvi nuo to, galim gyventi oriai.
Vienatvė – tai Dievo ginklas, kuris priverčia pažvelgti į save.
Vienatvėje nėra chaoso, todėl mes galime matyti, kas mūsų viduje.
Vienatvė, nors ir baisi atrodo, bet slepia brangakmenį savyje.
Ir tik į ją nuėjęs, atrasi tu turtus, kurie gyvena tavo gelmėje…
Kiekvienas kas save pažino, pažins ir Dievą viduje.
Aukščiausias ir vėl kelią rodys, dabar jau žemiškam plane.
Taip tu suprasi, ko Žemėje esi atėjęs ir jausi prasmę tik tame.
Svarbiausias tikslas tavęs laukia, paruošęs džiaugsmą tikrajam kelyje.
Rokas Jarašius 2018 02 07