Juodoj nakty buvau aš pasiklydęs,
Gūdžiam miške į nežinią nuslydęs.
Spygliai erškėčių braižė mano kūną
Randų žemėlapis man davė naują rūbą.
Kiekvienas daiktas dūlėjo beprasmybėj,
Kiekvienas veiksmas griovė vis mane.
O mano siela, lyg vargšas Prometėjas,
Giliai įkalinta, nugrimzdusi skausme.
Gyvybės aš meldžiau kiekvieną dieną,
Bet kūnas mano pamiršęs jau mane.
Dievo vis klausiau: kodėl taip atsitiko?
Kodėl voliojuos pragaro purve?..
Atsakymas man taip ir neatėjo,
O gal vidus klausyt nebenorėjo.
Aršus gyvenimas be saiko mane daužė,
Pikti šešėliai draskė iš vidaus.
Drąsi dvasia be perstojo kovojo,
Bet šitam karui buvo pasmerkta.
Ir vieną dieną ji visko neatlaikė —
Sulūžo, lyg sutrešusi šaka.
Šalta mirtis man rodos, čia praūžus,
Visas svajones į užmarštį nupūtus.
Aš merdintis ir visas nuogas,
Gulėjau, ir nieko nejutau…
Nei skausmo, nei minčių —
Tarytum tuščias baltas lapas.
Štai baigėsi senos istorijos etapas.
Tiktai tyla ir vienuma čia kelią rado —
Šios dvynės linksmino mane.
Baltam lape išdygo juodas taškas —
Tai zvimbesys vienatvės ir tylos,
Tai mano šokis su jomis iki aušros.
Be sustojimo, be poilsio, be paliovos —
Nebuvo nei vienos laisvos paros.
Kol taškas virto raidėmis ir žodžiais,
O žodžiai — sakiniais naujos gerovės.
Vienatvė tyloje — tai mano kelias,
Išvedęs iš tamsos šviesos nektaras.
Pasiekęs šiurpų dugną ir vėl aš atsispyriau,
Surinkęs briliantus nuo šmėklų apsigyniau.
Ir štai — naujai atgimęs, tik su senais randais,
Keliauju per pasaulį su dideliais tikslais.
Tik gylis per sunkumą padarė mane tokį —
Bebaimį piligrimą pasąmonės kelionėj.
Rokas Jarašius, 2020–2025 10 22