Iš mistiko dienoraščių.

Naktiniam horizonte praskriejęs šviesulys,
Apšvietęs visą dangų auksinis spindulys.
Dangaus pasaulio siųstas kosmoso šauklys
Surado seną sielą, kuri jį išklausys.

Šventoj šaly, šventa vieta, nes spindulys čionai greta.
Aukštam kalne didi dvasia, mistiko siela paruošta…
Esybės durys atsivėrė, Visatos paslaptį sugėrė…
Dievo nektaro paragavo, į nušvitimą sureagavo…

Pilnatvė smelkiasi per kūną, sukurdama naują struktūrą…
Ląstelės skaidosi į šviesą, atrasdamos pasaulių tiesą…
Didingas įvykis nutiko, net žvaigždės danguje suspindo!
Iš karmos rato išvaduotas, nauju keliu apdovanotas.

Šviesos būtybė atsirado ir saulės gilumą atrado,
Nauji namai jau surasti, ugnies šaltiniai paruošti.
Sąmonės dydis išplatėjo, kad paslapčių nebeturėjo.
Aukščiausias taškas pasiektas, o dieviškumas – paliestas.

Nauju žvilgsniu į plačią erdvę, pajausdamas Visatos esmę.
Toli toli į pačią gelmę, suprasdamas pasaulio prasmę.
Nirvanos būsena užlieja, ištirpęs laikas nebesieja…
Su praeitim kažkur anapus, lyg niekad ir nebuvo šiapus…

Rokas Jarašius 2023 07 27