Aš vėl ir vėl tave matau,
Dažnai man rodaisi, brolau…
Tu atėjai manam sapne,
Skubėjai kviesti pas save…
Bet dar ne laikas man išeit,
Tikslų gausybę reik pabaigt…
Juk tu žinai, kad aš karys,
Stipri dvasia, kiekvieną darbą padarys.
Kartu mes žvelgėm mirčiai į akis,
Ir matėme didžiuosius jos dantis…
Bet tau šis žvilgsnis buvo per stiprus,
O man paliko randus neišgydomus.
Anapilin, tu, mielas drauge, išėjai,
Visus draugus ir šeimą praradai…
O aš likau ir naują būvį pažinau,
Kai kūnas nejuda, bet gyvybinga siela nori eit toliau…
Tarp šių didžių pasaulių suradę mes duris,
Ir vėlei susitikom, mirtis mums ne kliūtis.
Kaip ir kadaise, paspaudėme rankas,
Bet man gyvenimas, o tau jau laikas į dausas.
Sudie, drauguži geras, tau tariu,
Atėjus laikui būsime ir vėl kartu.
Dievulis skyrė laiko dar čia man pasibūt,
Tad su džiaugsmu žingsniuoju aš savo laimės kurt!
Rokas Jarašius 2021 09 18