Tenai toli, girios takmėj ant aukšto kalno,
Kūrenas šventas aukuras Dievų nektaro,
Čia ąžuolas šimtametis nuo audrų saugo,
O vaidilutės Dievams atsiduoda ant meilės alko…
Plaikstosi gelsvi plaukai, vėjas juos šukuoja,
Vaidilutės Dievams šoka, šventumu alsuoja.
Meilės Deivės šventykla čia nuo seno stovi,
Saulei užtekėjus vėl, kanklės ima groti.
Ritualą krivis, seną, kaip pasaulis daro,
O papėdėj liaudis laukia, ką žynys suprato.
Dievai nori naują Deivę pas save pakviesti,
Skaisčiąją mergelę mums, Dievams reik atvesti.
Vaidilutės visos Deivėm trokšta būti,
Tad gyvybė joms – jų sava nerūpi…
Pas Dievus keliauti, tai garbė didžiausia,
Amžinai gyventi, kur jėga stipriausia.
Kraujas smarkiai teka akmeniu šventu,
Štai gražuolė žengia jai skirtu keliu.
Plaikstosi gelsvi plaukai, vėjas juos šukuoja,
Į Dievų pasaulį žengia, mirtimi alsuoja…
Pasauliečiai smarkiai džiaugias, turi naują Deivę,
Rankos jų aukštai iškeltos, jaučia jie vėl laimę.
Taip diena šventa, jau šita prabėgo,
O visi namo kartu, sau linksmai išėjo…
Rokas Jarašius 2019 10 14