Sociumo gniaužtai geležiniai suspaudžia nuo mažų dienų,
Pagriebę vaiką nepaleidžia, išmoko būt šauniu vergu…
O tas, kuris kitaip galvoja, patampa priešu jos baisiu,
Nes juk sistema puikiai žino, kaip mums patapti jos geru nariu.
O štai, naujai vėl iškepti, visi, kaip vienas ir pilki…
Supranta viską jie protu, išmokę džiaugtis tik turtu.
Pamiršę balsą savos širdies, pastoviai rauda be prasmės,
Bespalvėj masėj juk šitoj, praradę ugnį savasties…
Sistemos uolūs šie tarnai, robotais tapę apverktais,
Laimės tikrosios neliesti, žmogum pamiršę būt visi.
Nes džiaugsmas slypi savoj širdy, ir tik atskleidus prigimtį.
Giliai save pažinti reikia, nes ten jėga stipriausia veikia.
Atstūmę protėvių žinias, paniekino senas prasmes.
Motulė Žemė pamiršta, ir vien tik daiktu paversta…
Dvasia su siela tapo mitu, kažkur girdėtu, bet netikru.
Dievą padarė jie – abstrakcija, šventąjį ryšį – dekoracija…
Pasaulis fizinis – svarbiausia, materialumas – nuostabiausia.
Į proto kultą susibūrus, o dvasią didžiąją atstūmus…
Pamiršus aukštesnius pasaulius, štai stovi sistema puikiausia…
Be sielos savo pasilikus, visa niūri, pikta, apsunkus…
Bet ima busti tolumoj nauji žiedai sąmoningumo,
Pasėja sėklas vėl naujas, atradę savąjį šventumą.
Visuomenė spalvas atgauna, palikus užmaršty pilkumą!
Ir vėl trečia akis pamato, nematomų pasaulių įvairumą…
Rokas Jarašius 2020 02 17