Šviečia danguje vaiskus, stebi iš viršaus visus.
Angelas didžiais sparnais, plazda debesų laukais!
Žvelgia į žmonių pasaulį, mato nuodėmingą šalį…
Trykšta noru jis stipriu, tamsumas valyt šviesos kardu.

Štai girtuoklis prie tvoros, raitosi be atvangos.
Šalia turgus visas knibžda, apgavysčių čia nestinga…
O už turgaus stovi namas, paleistuvių jis nektaras,
Eina vyrai čia aistros, nuogo kūno šilumos…

Šlykštisi šituo vaizdu, angelui laibai niūru…
Mato jis visur tik purvą, egzistencijos šitos absurdą…
Bet staiga akis užkliūva, matant nuogą moters kūną,
Nesupranta kas čia daros, geiduliai ir jį pagavo…

Mergina po darbo prausias, nuodėmes atplauti ruošias.
Savo kūną vėl pardavus, velniui sielą atidavus…
Viduje ji Dievo šaukias, bet iš baimės visa traukias…
Šitą dieną atsibudo, ir pamatė kur pakliuvo…

Kratosi šitos naštos, angelui juk per sunkios…
Maudos ji visa graži, lyg hipnozė čia stipri…
Angelas juk aš esu, atsispirti privalu…
Dievo tarnas nepalūš, ir visus šviesa apjungs!

Bet valia jau trūkinėja, šventas tarnas lūžinėja,
Leidžiasi jisai žemai, bet juk kekšės čia namai!
Nebegrįšiu aš tenai, kur gyvena angelai…
Moters meilė per stipri, atsispirti negali…

Moters akyse šviesa, ar tai Dievo apvaizda… !?
Ar aš angelą matau? Tobulumą pajutau…
Juk manas maldas išklausė, iš tamsybių vėl ištraukė!
Atsiduosiu jam visa, tegu teka ši šviesa!

Apkabinę vienas kitą, džiaugias meile nepelnyta,
Mylimieji atsirado, seną tvarką anuliavo.
Tobulumą jis pamynęs, laimę savo apsigynęs.
Viltį vėl dugne atradus, sielą savo ji atgavus.

Dievo pirštas čia pabuvo, meilę sėjo, kur reikėjo.
Angelas apšviest norėjo, tą padarė – kaip galėjo.
Vėl pusiausvyra atėjo, šviesa su tamsa suartėjo,
Taip gyvenimas atėjo, kurio patys sau viduje linkėjo.

Rokas Jarašius 2020 05 29