Tenai tolumoj, ugnies šviesoj
Pakilo į dangų ryto žaroj.
Tai paukštis galingas, paukštis vaiskus
Feniksas išskleidė savo sparnus.
Karpydamas dangų jis kilo aukštai
Sukeldamas žavesį, tiems kas žemai.
Mylėjo ir šildė jisai visus,
Bet sykį pamynė žmogus jo sparnus.
Naudojo jo ugnį tenai kur nereik,
Naikindami tuos, kas yra aplink.
Jie griovė, niokojo ugnies liepsna,
Kariaudami džiaugės šlove ir drąsa.
Sulaužę įstatymus garbės trokšdami,
Jie skleidė karą, mirties apsupti.
Išniekinę fenikso didingus sparnus,
Jie išplėšė meilę, sukėlė skausmus.
Supykdę galingojo paukščio jausmus,
Prišaukė pragarą į savo namus.
Kentėjo visi aukštumoj, žemumoj,
Kol viskas pranyko tamsos gilumoj.
Stojo tamsa, šalna ir tyla,
Kol Žemėj pabudo naujoji tvarka.
Išaušo rytas, nauja pradžia,
Feniksas skrido ir vėl su šviesa…
Rokas Jarašius 2017 10 23