Kiekvieno žmogaus gyvenime yra dvi ribos: pragaras ir rojus. Pragaras – žemiausia riba, o rojus – aukščiausia. Šios dvi ribos atsispindi ne tik šiame gyvenime, bet ir sielos evoliucijoje bei visuomeninėje sistemoje. Šiame straipsnyje kalbėsiu, kaip galima keisti savo gyvenimą suvokus šias ribas, nes nei pragaras, nei rojus neateina šiaip sau į mūsų gyvenimą. Atsitiktinai niekas neateina, viskas turi savo prasmę.

ŠIO GYVENIMO PRAGARAS IR ROJUS

Šio gyvenimo pragaras – tai mūsų patiriamos sunkiausios situacijos. Kai ateina toks metas, kuriame jaučiamės sunkumo užspausti iš visų pusių, kai situacija yra tokia sunki, kokia ji niekad nebuvo ir nesimato išeičių, tuomet greičiausiai tai ženklas, kad pakliuvome į savo gyvenimo pragarą. Pragaras ateina todėl, kad senasis gyvenimo modelis jau nebetinka ir jį reikia pakeisti nauju modeliu. Būdami tokioje pragariškoje situacijoje, mes esame arčiausiai mirties, ji prie mūsų prisiliečia. Mirties prisilietimas tai lyg klausimas: „Ar paleisi kas sena ir nebereikalinga?“ Mirtis šitame etape ateina nužudyti senųjų mūsų energijų, o jeigu mes jų nepaleidžiam, tai virstam sena energija ir mirštam kartu su ja. Bet tik pragare yra naujo gyvenimo etapo sėkla, kuri yra startas į naują gyvenimo kokybę. Pasiėmę šią sėklą, mes augame kartu su ja, susipažįstame su tais dalykais, kurių nebūtume pažinę nepaleidę senojo etapo. Kryptingai judant naujajame etape, anksčiau ar vėliau yra pasiekiamas rojus. Rojus – tai aukščiausia, geriausia, stipriausia būsena, kurią mes galime pasiekti tame etape. Dažnai žmonės nenori paleisti šios būsenos, todėl juos nepasiruošusius užklumpa pragaras, o tai turi skaudžias pasekmes. Per ilgas užsibuvimas rojuje aplinką padaro pilką ir tuščią, be savasties. Tokioje būsenoje užsibuvusį žmogų pragaro liežuviai stengiasi pagauti ir pritraukti pas save. Manau, kad daugeliui jūsų kyla klausimas, ar visada būtina pritraukti pragarą, kad išeitume į naują etapą? Tikrai ne visada, kartais žmonės intuityviai pajaučia, kad reikia viską pradėti iš naujo, tačiau kartais nenusileidus į pragarą, to naujo etapo net neįmanoma pamatyti ir suprasti. Vidinio matymo pagalba galima nusileisti į pragarą, kol fiziniame lygmenyje jis dar neatėjęs. Tokiu būdu galima suvokti, kas yra tavo pragaras, ir ką suprastumėte jam atėjus. Supratus, išjautus kodėl atėjo pragaras, pamatoma naujo etapo sėkla. Susižiūrėjus ką paleisti, ir kokius žingsnius daryti į priekį, yra galimybė išvengti daug skaudulių. Taip šie ciklai juda mūsų gyvenime. Yra žmonių, kurie tam, kad nepasiektų pragaro, save užkonservuoja viduryje ciklo, bet tokių žmonių gyvenimas yra be gylio, paviršutiniškas ir pilkas, mažos savirealizacijos galimybės. Kiek žmogus gali turėti ciklų priklauso nuo jo karmos, esybės dydžio ir nestabdymo judant per ciklus. Vienam pilnai išeiti vieną ciklą gali būti puiki sielos evoliucija, o kitam ir trijų ciklų gali būti per maža, kad evoliucionuotų. Bet nereiktų susitelkti į ciklų skaičių – svarbiausia tą ciklą, kuris atėjo, padaryti pilnai. Yra tų, kurie per ciklus tiesiog skubėdami bėga, ir tokiu būdu jų iki galo neužbaigdami, juose susipainioję pastringa. Tad svarbu judėti savais greičiais, nestabdant ir neskubant, o savą greitį parodys jūsų širdys.

MANO PATIRTIS CIKLUOSE

Stipriausiai pasijautęs ciklas mano gyvenime – tai procesai, įvykę po avarijos, kurioje susilaužiau kaklo stuburo slankstelius. Dvejus metus po avarijos aš vis laikiausi seno savo gyvenimo, kurį pasveikęs ruošiausi gyventi taip, kaip ir anksčiau. Šis laikymasis seno mane vis labiau spaudė prie sienos, kas pasireiškė labai sunkiomis situacijomis. Pusantrų metų sirgau šlapimo pūslės infekcija, kuri sukeldavo milžiniškus skausmus, mama susirgo vėžiu, o aš naiviai tikėjausi, kad bus, kaip kažkada, kaip buvę ‘‘viskas gerai‘‘. Šitas tikėjimasis mane ir toliau žudė, kol vieną dieną įvyko konfliktas su namiškiais. Situacija, kurioje nesijaučiau ir nebuvau kaltas, mane labai įskaudino. Skaudino mano bejėgystė prieš neteisybę ir visiška priklausomybė nuo tų, kurie mano akimis, elgėsi negerai. Su šita situacija aš pasidaviau, o pasiduodamas paleidau viską, kas sena. Kreipiausi į Dievą prašydamas, kad jis atsiųstų galimybę būti dar kažkuo naudingu, o jeigu tokios galimybės nėra, tai kad jis mane pasiimtų pas save. Šį įvykį laikau lūžiu savo gyvenime, kurio dėka aš atsisakiau visko, kas sena, ir tokiu būdu pradėjau lipti iš dugno. Aš išsiskyriau su mergina, su kuria mes buvome tuos dvejus metus po avarijos. Baimė, kad sėdėdamas vežimėlyje bei nevaldydamas kojų ir rankų daugiau nieko artimo neturėsiu, mane rišo prie jos. Bet kiek gali tęstis santykiai su mergina, kurios nematai, kaip savo žmonos, kaip savo vaikų motinos, kurios tiesiog nemyli? Tiksliau, aš ją mylėjau, bet mylėjau kaip draugę, ne kaip moterį… Ir taip nutiko, kad visos sunkios situacijos susidėjo vienu metu – ji dar ir išdavė mane su kitu. Ji prisipažino, nes aš tą jaučiau ir jausdamas klausinėjau, kas yra ne taip mūsų santykiuose. Mes kalbėjomės apie galimybę būti toliau kartu, nes tas įvykis buvo atsitiktinis ir nieko nereiškiantis, bet supratau, kad tie santykiai susitaikius į kažką gerą nenuves. Aš nepykau, aš nesijutau įskaudintas, aš jaučiausi pilnas ir laisvas. Mes išsiskyrėm, o su išsiskyrimu buvo galutinai paleista viskas, kas sena. Į mano gyvenimą pradėjo ateiti įdomūs žmonės, su kuriais mano gyvenimas ėmė stipriai gėrėti. Aš atradau savyje tokių talentų, kurie man padėjo atsisakyti skausmo, ligų, vaistų. Aš vėl tapau laimingas, mylimas, sėkmingas ir net labiau, negu kažkada anksčiau. Aš supratau, kad taip, kaip buvo, niekada nebus ir net nenoriu, kad taip būtų. Mano sugebėjimas paleisti seną etapą atvedė į daug prasmingesnį naująjį etapą. Jeigu nebūčiau sugebėjęs to padaryti, būčiau į užmarštį nuėjęs kartu su senuoju etapu.

SIELOS PRAGARAS

Siela yra amžina ir dažnai turinti ne vieno praeito gyvenimo patirtį. Praeitų gyvenimų daugelis turėję įvairiausių: šviesių, tamsių, vedančių į sielos evoliuciją bei į involiuciją. Kiekviena siela, pasirinkusi involiucinį kelią, patenka į reinkarnacijų užstrigimą, arba pereina jo išsikraipymo procesus. Straipsnyje „Gyvenimas tarp gyvenimų“ rašiau apie pliusinius ir minusinius lygius, šitame straipsnyje šią temą dar išplėtosiu. Žemiausi minusiniai lygiai sudaro sielų pragarą, o aukščiausi pliusiniai lygiai – rojų. Žmonių sprendimai, kuriuos jie padaro savo gyvenime, įtakoja, kuriame lygyje tuo momentu atsiduria jų siela. Kuo blogesni sprendimai, tuo labiau siela nusileidžia į minusinius lygius. Kuo giliau siela yra žemesniuosiuose lygiuose, tuo daugiau žmogus praranda savo sielos dalių. Pavyzdys, kad būtų aiškiau: jeigu žmogus, siekdamas sau naudos žudė kitus žmones, reiškia tų padarytų blogų veiksmų pasekmė ta, kad jo siela tuo momentu patekdavo į labai žemus minusinius lygius. Pasibaigus egzekucijai dalis sielos sugrįžta į nulinį lygį, tai yra į fizinį kūną, o dalis taip ir lieka tame minusiniame lygyje. Kuo daugiau blogų sprendimų žmogus gyvenime padaro, tuo daugiau sielos jis praranda. Sekančiame gyvenime atgimstama su ta sielos dalimi, kuri nebuvo prarasta. Kuo mažesnė sielos dalis likus, tuo mažesnė galimybė savirealizacijai, kūrybingumui, talentams. Kartais nutinka taip, kad didelis kiekis prarastos sielos įtakoja gimimą su negalia. Tokia situacija žmogui suteikia daug sunkumo, o su sunkumu jis vėlgi pasiekia minusinius lygius. Jeigu tame sunkume žmogui pavyksta išlikti pozityviam, tuomet jis dalį savo sielos dalių susigrąžina ir sekančiame gyvenime gali atgimti sveikas. Ar atgims sveikas priklauso nuo to, kiek tų dalių susigrąžino. Jeigu žmogus išlieka negatyvus ir piktas, tuomet sekantis gyvenimas bus dar sunkesnis. Tai negalioja žmonėms su visiška psichine negalia, nes tokį karmos atidirbimo kelią pasirenka tos sielos, kurios nenori, kad jų sprendimai įtakotų sekančią reinkarnaciją. Tokią karmos pravalymo galimybę turi tik jaunos sielos, o vyresniųjų sielų gyvenimai klostosi taip, kad jų sprendimai, pasirinkimai turi didelę svarbą jų atgimimui. Žinoma, ne tik tyčinės žmogžudystės nulemia, kad sielos dalys pakliūva į pragarinius lygius – tai gali būti ir vagystės, apgavystės ir t.t. Kuo sunkesnė nuodėmė, tuo daugiau ir į tamsesnius lygius patenka sielos dalių. Žmogaus, padariusio labai daug negatyvo, sielos dalys pragariniuose lygiuose tampa tamsiomis būtybėmis, kurios negatyviai veikia žmones, patekusius į minusinius lygius. Kaip minėjau, žmonės patenka į minusinius lygius tuomet, kai jiems būna labai sunku, o tai gali įtakoti priklausomybė nuo kvaišalų, smurtas, apgavystės, nėjimas savo tikruoju keliu… Negatyviausių žmonių prarastos sielos dalys virsta tamsiaisiais, kurie skaudina mažiau negatyvias sielas, kurios irgi pakliuvo į pragarinius lygius. Susigrąžinti tokią sutamsėjusią sielos dalį yra labai sunku. Siela auga, kai žmogus tobulėja, sąmoningėja ir gyvena pagal Visatos dėsnius. Atgimęs žmogus su likusia sielos dalimi turi ją auginti, ir tik kai ji tampa didesnė už tamsiąją dalį, žmogus yra pajėgus tą dalį susigrąžinti, suvaldyti ir nukreipti evoliucijos keliu. Toks tvarkos atstatymas trunka ne vieną gyvenimą, kuriuose būna įdėta daug gero ir kryptingo darbo. Nuo to laiko, kai sielos dalys buvo prarastos, jos turi stiprų ryšį su atgimusiu žmogumi, kuriame yra likusios sielos dalys. Toks žmogus laibai jaučia šių tamsiųjų sielos dalių veiksmus, kurios gali įtakoti apsėdimus, ligas, nelaimes, depresiją ir net savižudybę. Po 2012 m. Visatoje įvykusių pasikeitimo procesų atsirado galimybė einant širdies keliu daug greičiau sutvarkyti tokią disharmoniją.

SIELOS ROJUS

Žmogaus dalys gali užsilikti ne tik minusiniuose lygiuose, bet ir pliusiniuose. Darant per daug dvasinių praktikų ir prarandant ryšį su Žeme, žmogaus siela kyla pliusiniais lygiais į viršų. Labai svarbu dirbant su subtiliaisiais pasauliais neprarasti santykio su žemiškuoju pasauliu ir augti abiejuose lygiagrečiai. Pusiausvyros nebuvimas tame reiškia ir sielos dalių praradimą. Konsultuojant žmones turėjau atvejį, kai klientas viduje jautė tuštumą, tamsą ir sunkumą. Išanalizavus jo atvejį paaiškėjo, kad praeitame gyvenime jis buvo budistų vienuolis. Tame gyvenime jis sąmoningai ėjo į mirtį, kad galėtų gyventi aukštesniuose pasauliuose. Pažengę rytų vienuoliai, kartais nusprendžia su specialios mitybos pagalba mumifikuoti savo kūną. Kai kūnas tampa beveik be skysčių, toks vienuolis yra užmūrijamas ir paskęsta meditacijose. Budistai tiki, kad toks vienuolis nemiršta, o būna gilioje meditacinėje būsenoje. Tam ir aš linkęs pritarti, tik įvardinčiau tai, kaip gyvenimą kituose pasauliuose. Nesuyrantis kūnas su menka gyvybės ugnele pristabdo reinkarnacijos procesą, ir tokiu būdu sielos šviesios dalys gyvena pliusiniuose lygiuose. Bet esmė ta, kad tamsios sielos dalys per mumifikacijos procesą būna išvalytos kartu su visais žemiškais prisirišimais, kad būtų galima pakilti ir gyventi aukštuosiuose lygiuose, o su tamsiomis dalimis to padaryti neįmanoma. Šviesios sielos ir dvasios dalys gyvuoja aukštuosiuose pliusiniuose lygiuose, o tamsiomis, pilkomis išvalytomis dalimis atgimsta žmogus. Būtent taip atsitiko ir mano klientui, kai atgimęs tik su tamsiomis ir pilkomis dalimis jis jautėsi tuščias, tamsus ir savęs nepriėmė. Situacija ėmė keistis, kai per daug darbo mums pavyko sugrąžinti jo šviesiąsias dalis, jis vėl pradėjo jausti pilnatvę. Šis darbas buvo labai sunkus ir pareikalavo daug laiko bei energijos. Bet jis man leido palipėti laipteliu aukščiau mano suvokime – turėjau suprasti daug gilių dalykų, nes tik supratęs juos galėjau duoti to žmogaus šviesioms dalims suvokimą, kodėl jos turi leistis į žemiškąjį lygmenį ir į atgimusį kūną. Sielos dalys nusileido ir atsirado harmonija, o dvasios dalys liko ten aukštai ir toliau atlikdamos tas funkcijas, dėl kurių ir pakilo. Dvasiškai stipraus žmogaus dvasinė energija išlieka ir dirba darbus Visatos labui, o atgimusi siela gauna iš Dievo naują dvasią. Dvasiškai silpno žmogaus dvasinė energija nebeišlieka. Labai svarbu einant sąmoningumo keliu neužgreitinti procesų, nes užgreitinti procesai įtakoja mūsų dalių pakilimą į pliusinius lygius ir atsiskyrimą nuo žemiškojo Aš. Mes turim ne kilti, o augti su visomis savo dalimis, taip neprarasdami ryšio su pačiu savimi ir Motule Žeme. Tik taip įmanoma pažinti pliusinius lygius neprarandant savo dalių ir gautą informaciją panaudoti produktyviai gyvenant žemišką, bet su subtiliais pasauliais sujungtą gyvenimą. Dažnai susiduriu su moterimis ir vyrais, kurie dėl šių priežasčių praradę savo moteriškumą ir vyriškumą, bei savo savastį, nes tuose lygiuose nebelieka vyriškos energijos, nebelieka moteriškos energijos, nebelieka ego… Tuomet kūnas su likusiomis dalimis kenčia, silpsta, ar net suserga. Todėl labai svarbu ne kilti, o augti – tik taip siela gali evoliucionuoti būdama pilna, o tą galima padaryti tik einant lygiagrečiai kartu su fiziniu ir subtiliuoju pasauliu, nepabėgant su kažkuriuo į priekį.

Dirbdamas kartais konsultuoju žmones su angeliškos prigimties sielomis. Kaip minėjau ankstesniuose straipsniuose, dažniausiai tokie žmonės yra labai jautrūs tiek emociškai, tiek fiziškai. Taip yra todėl, kad jie daug praeitų gyvenimų praleidę angeliškuose pasauliuose, kuriuose vibracijos daug aukštesnės, nei žemiškajame. Angeliški pasauliai prasideda nuo +80 iki +140 lygio. Kokiame lygmenyje gyvena angelai priklauso nuo to, kokiam angelų chorui jie priklauso ir kokias atsakomybes turi vykdyti. Pasikeitus Visatos vibracijoms 2012 m., Tėvas veda link to, kad palaipsniui visi angelai nusileistų į Žemę atgimę žmonėmis. Kadangi daugeliui angelų nelabai patinka leistis iš aukštų vibracijų į žemesnes, būtent į žemiškąjį nulinį lygmenį, todėl šitame procese (prisirišime prie aukštų vibracijų) atsiranda iškraipymų. Tokių angelų viena sielos dalis atgimsta žmogumi, o kita dalis pasilieka angeliškuose pasauliuose. Dažna tokio atgimimo, be didelės sielos dalies, pasekmė – tai gimimas su fizine, protine negalia. Tokių vaikų kūnas sunkiai auga ir formuojasi, jie dažnai būna užsidarę nuo žemiškojo pasaulio ir gyvena lyg du gyvenimus. Vienas gyvenimas Žemėje, o kitas aukštesniuose pasauliuose – toks susidvejinimas dažnai iššaukia šizofrenines būsenas. Tokiam žmogui galima padėti anuliavus programas, kurios įtakoja sielos nenorą leistis į žemiškas vibracijas. Anuliavus programas, sielos dalys leidžiasi į fizinį lygmenį ir taip pradeda atsistatinėti harmonija.

SISTEMOS PRAGARAS IR ROJUS

Sistema – tai visuomeninė santvarka, pagal kurios ideologijas yra kreipiama visuomenė tam tikra kryptimi. Daugybė sistemų, santvarkų, tautų, imperijų, valstybių, karalysčių jau išnyko ir kiekviena iš jų turėjo savo atsiradimo tašką, savo aukščiausią klestėjimo tašką, bei išnykimo tašką. Kiekvienos iš išvardytų sistemų šaknis sudaro tos vertybės, kurių pagrindu susikūrė pati sistema, o nukirtus šaknis kiekviena sistema pasmerkta išnykti. Aukščiausiame savo klestėjimo taške esanti santvarka pasiekia savo rojų, bet dažna santvarkos žlugimo priežastis būna ta, kad dėl rojaus išlaikymo yra atsisakoma pamatinių, šakninių vertybių, ant kurių ir buvo statoma santvarka. Sistema, kuri vaikosi rojaus, o ne vertybių, išsikraipo ir išnyksta. Tuo momentu, kai pamatinės vertybės iškeičiamos į geresnį gyvenimą, į sistemą ateina pragaras, kuris už kiekvieną vertybę pasiūlo tankių energijų malonumą, ir taip sistema miršta pūdama iš vidaus. Matome šių dienų liberalią Europą, kurioje vertybės iškeičiamos į pasirinkimo laisvę ir viso to pasekmės yra tai, kad baltoji rasė sensta, mažėja, o vietoje jų atvyksta musulmoniškų, ar kitų rytų šalių žmonės su stipriomis savo pamatinėmis vertybėmis. Prisiminkime Romos imperiją, prisiminkime Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir matysime, kad sulig krikščionybės atėjimu šios santvarkos pradėjo nykti. Priėmusios krikščionybę, šios santvarkos prarado savo pamatą bei nukirto ryšį su protėviais, kurie yra dalis mūsų šaknų. Lietuvių geresnio gyvenimo noras, noras išvengti karų, privedė prie atsisakymo savo šaknų, kurios buvo ir pagoniškas tikėjimas. Žydai, kad ir kaip buvo blaškomi po pasaulį, naikinami genocidu, bet jie neatsisakė savo pamato, todėl jiems negresia išnykimas, jeigu ir toliau šios pozicijos laikysis. Lietuvių išlikimo klausimas yra savo senųjų vertybių atgaivinimas, nes tauta, kuri pamiršo savo praeitį, neturės ir ateities… Lietuvių kalba yra viena seniausių pasaulyje, reiškia ši tauta yra pamatinė daugeliui kitų tautų. Išnykus lietuviams, sektų ir ne vienos kitos Europietiškos tautos išnykimas…

Matantiems:

Čia sudėlioti punktai, kaip žmonėms, atstačiusiems vidinį matymą, dirbti su čia pateikta medžiaga.

  1. Prašykit savo dieviškos komandos, kad paleistų automatiniam uždarymui praeitus gyvenimus, kurie susiję su rojumi ir pragaru.
  2. Prašykit savo DK parodyti šio gyvenimo didžiausias duobes, sunkumus, kuriuos esate patyrę. Peržvelgę su tais įvykiais susijusias situacijas, prašykit Dievo Tėvo ir Motulės Žemės, kad atsiųstų reikalingus suvokimus toms situacijoms uždaryti. Prašykit savo DK parodyti, ko jūs turėjote išmokti iš patirtų sunkumų, ir ar viską išmokote? Jeigu ne viską išmokote, tai išsakykit ketinimą išmokti tai, dėl ko buvo siųsti šie išbandymai.
  3. Prašykit savo dieviškos komandos, kad paleistų automatiniam uždarymui situacijas, kuriose jums buvo labai gera. Iš tų situacijų prašykit, kad būtų sugrąžintos visos jūsų dalys ir energija, užsilikusi tose vietose ir tame laike. Prašykit Tėvo ir Motulės, kad jūsų sugrįžtančioms dalims pasiųstų reikalingus suvokimus, kaip užimti savo vietą jumyse ir atlikti tas funkcijas, kurias reikia.
  4. Prašykit savo dieviškos komandos, kad paleistų automatiniam uždarymui situacijas, kurios susijusios su jūsų giminės protėviais ir jūsų tautos protėviais. Prašykit Motulės Žemės, kad su jais būtų atstatyti ryšiai ir kanalai, tokie, kokie turi būti šiuo metu. Prašykit protėvių, kad atsiųstų jums iš jūsų šaknų jėgos įgyvendinti jūsų tikslus, kurie eina iš jūsų širdies.
  5. Patikrinkite, ar nepakilo situacijų su protėviais, gimine, jeigu pakilo, uždarykite jas.
  6. Prašykit savo dieviškos komandos, kad paleistų automatiniam uždarymui situacijas, kurios susijusios su visuomenine sistema.

Suprasdami savo praeitį, mes galim sukurti daug geresnę ateitį. Nėra malonu pakliūti į pragaro energijas ir daugelis tos temos vengia, bet suprasdami šiame straipsnyje aprašytus dalykus, mes galime padėti sau, bei padėti tiems, kurie yra pasiruošę pagalbai. Gilinimasis į tai, kur veda širdis, visada duoda gerų vaisių.