Stebi jis ją, ten tolumoj svajingai,
Aistra užlieja, jo visą nuodėmingą kūną.
Troškimas liejasi, netramdomas, kurio nesuvaldysi…
Jis kemšasi toj padermėj, gumulu galingu…
Ji trokšta jo, tik niekam to nesako,
Tai uždraustas vaisius, šitam pasauly.
Nes jis kitoks, nei daugelis kitų…
O jei kitoks, tai laikomas niekoks…
Bet meilėje nėra taisyklių,
Nes meilė griauna taisykles.
Troškimas liejasi, netramdomas, kurio nesuvaldysi…
Užliedamas karštas, jų kūno vieteles…
Jos grožis, tai mano eldoradas…
Jos karštos krūtys, tai mano aukso gralis…
Liečiu aš ją ir niekas man daugiau nerūpi…
Ir nesvarbu, ar aš danguj, ar pragare karštam…
O DIEVAI! ! !
Aš būsiu visad jūsų tarnas…
Tik leiskit būti, su mylima deive…
O DIEVAI! ! !
Geriau jau būsiu aš visada niekuom…
Bet jam aš būsiu, visada viskuom…
Rokas Jarašius 2017 09 21